Džiaukimės su angelais
ir garbinkime Dievo Sūnų,
švęsdami Mergelės
Marijos Ėmimą į dangų.
(Introitas)
Apie
450 m. Jeruzalėje, netoli Getsemanės buvo pastatyta Marijos kapo bazilika,
skirta įamžinti Marijos palaidojimo vietą, vietinės tradicijos gerbiamą nuo
pirmųjų amžių. Taip atsirado Dievo Gimdytojos Užmigimo liturginis minėjimas.
Ši šventė greitai išplito po
visą Rytų Bažnyčią ir buvo labai populiari, nes Imperatorius Mauricijus, VI a.
pab ją įvedė visoje Bizantijos imperijoje ir nustatė jos datą – rugpjūčio 15 d.
Romos Bažnyčią ši šventė pasiekė apie 650 m.
Bizantiškoje
tradicijoje daugiau dėmesio skiriant Marijos atsiskyrimui su šiuo pasauliu;
Lotyniškoje tradicijoje akcentuojama Marijai suteikta privilegija: Jos
mergeliškasis kūnas, Dievo buveinė, nepatyrė sugedimo, bet buvo perkeistas ir
pašlovintas dangiškoje garbėje, - todėl ši šventė vadinama Paėmimo į Dangų
vardu (Asumptio)
PRADŽIOS
MALDA
išreiškia
troškimą, kad tikintieji sekdami Mergelės Marijos pavyzdžiu, nusipelnytų gauti
tą atlygį, kuris Jai buvo suteiktas: „Visagali amžinasis Dieve, tu savo Sūnaus
Motiną, nekaltąją Mergelę Mariją, su kūnu ir siela paėmei į dangų; duok malonės
ir mums nuolat siekti aukštesnių dalykų ir tapti jos garbės dalininkais.“
PIRMASIS
SKAITINYS (Apr 11, 19a;
12, 1. 3–6a. 10ab)
kalba
apie išaukštintą Moterį, kuri pagimdo Mesiją bei yra persekiojama ugniaspalvio
slibino, žyminčio blogį: „Atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė
šventykloje jo Sandoros skrynia. Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris,
apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių
vainikas.“ Bažnyčios liturgijoje nuo seniausių laikų, šis skaitinys yra
siejamas su Marijos išaukštinimu ir Jos dalyvavimu išganymo istorijoje. Ji yra
Naujoji Sandoros Skrynia, talpinusi Gyvąjį Dievą, Ji toji Moteris, kuriai buvo
lemta pagimdyti Pasaulio Gelbėtoją ir taip dalyvauti kovoje prieš senąją
gyvatę.
ATLIEPIAMOJI
PSALMĖ (Ps 44, 10bc. 11–12. 16)
apgieda
Karaliaus ir Karalienės vestuves: „Tarp tavo didžiūnų yra karalaičių. Tau iš
dešinės karalienė, padabintoji auksu Ofyro.“ Marija yra Karaliaus Motina, todėl
Ji išaukštinta savo Sūnaus dešinėje kaip Visatos Valdovė.
ANTRASIS
SKAITINYS (1 Kor 15, 20–26)
aiškina,
jog Kristus yra Naujasis Adomas, kurio pergalėje prieš mirtį dalyvauja visi Jam
priklausantieji: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti,
tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys
Kristui jo atėjimo metu.“ Marija, Naujoji Ieva, yra pirmasis Kristaus Pergalės
vaisius, Ji pirmoji gavo tai, kas mums bus suteikta Laikų pabaigoje.
ŠVENTOJI
EVANGELIJA (Lk 1, 39–56)
Nuo
seniausių laikų Marijos Apsilankymo pas Elzbietą pasakojimas simboliškai
taikomas ir Jos išaukštinimui Danguje. Naujosios Sandoros skrynia skuba savyje
nešdama Dievą ir skelbia, jog didžių dalykų padarė Jai Visagalis.
Šiandien
džiaugsmingai minime Kristaus Prisikėlimu laimėtos pergalės prieš mirtį, didįjį
įrodymą. Marijoje Viešpats mums parodė, kas laukia Jo mokinių. Ji yra pirmoji
iš mūsų, - gražiausioji iš žemės dukterų, kuriai buvo suteikta tai, ko mes
kiekvienas tikimės ir viliamės.
Mergelės
Nekaltasis Prasidėjimas paskelbė mums Krikšto malonę, per kurią mums yra
nuplaunama gimtoji nuodėmė ir mes gauname Kristaus atpirkimo vaisius, o Josios
Paėmimas į Dangų su siela ir kūnu, sustiprina tikėjimą kūno prisikėlimų laikų
pabaigoje.
Lotyniškame
(Vulgata) Giesmių Giesmės vertime sakoma: „juk meilė stipresnė už mirtį“ (Gg 8,
6), - šie žodžiai puikiai tinka nusakyti Mergelės Marijos išaukštinimą. Mirtis
nedrįso prisiartinti prie Marijos, nes Joje, tarsi nesudegančio erškėčio krūme,
liepsnojo Kristaus meilė.
Todėl
Rytų Bažnyčia, Marijos kūnišką mirtį vadina užmigimu, - tarsi pogulio miegas,
kuris padeda atgauti jėgas ir suteikia ramybę.
Šiais
sunkiais laikais, kuomet rodos, jog tamsa ir sumaištis vis labiau gaubia
pasaulį, Bažnyčią ir kiekvieno sielą, Marija mums yra Vilties ženklas, joje
Dievas parodė, koks Jam svarbus žmogus. Tam, kuris keliauja kartu su Kristumi,
yra suteikiama malonė nugalėti mirtį. Todėl galime drąsiai, kartu su apaštalu
Pauliumi sušukti: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė?! Kurgi, mirtie, tavasis
geluonis?!“
Apaštalas
Jonas, Mylimasis Mokinys ir Marijos sūnus, kurį Ji gavo kaip dovaną po
kryžiumi, rašė: „iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas
nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje.“ (1 Jn 3, 14), - sekime Mergelės Motinos
pavyzdžiu, - gyvenkime Kristaus ir artimo meile, kad galėtume nueiti ten, kur
mūsų mylimoji Valdovė švenčia amžiną Kristaus pergalės šventę.
Šiandien į dangų yra
paimta Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja,
visos Bažnyčios amžinojo išaukštinimo pradžia
ir paveikslas,
o žemės keleiviams tikrosios
vilties ir paguodos žvaigždelė.
Jai tu neleidai kape
sunykti,
nes ji stebuklingai
pagimdė Žmogumi tapusį tavo Sūnų – gyvybės Kūrėją.
(Prefacija)
Komentarai
Rašyti komentarą