KRISTAUS KŪNO IR KRAUJO IŠKILMĖS ISTORIJA

Devintą ketvirtadienį (arba sekmadienį) po Velykų, Bažnyčia švenčia Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę. Ši šventė išskirtinė ir tuo, kad minimas, ne konkretus išganymo įvykis (Įsikūnijimas, Gimimas, Prisikėlimas ir tt...), bet Išganytojo buvimas Švenčiausiame Sakramente. Ši šventė savo esme yra pati katalikiškiausia, nes atskleidžia Katalikų Bažnyčios tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje.

V a. liturginis kalendorius mini Taurės atsiradimo dieną (Natalis Calicis). Ši šventė būdavo švenčiama kovo 24 d., nes tuomet vyravo nuomonė, kad Kristus mirė kovo 25 d. Dienos skirtos ypatingiau pagerbti Kristaus Kūną ir Kraują yra minimos ir kituose senoviniuose sirų, armėnų, koptų, melchitų, Kalabrijos ir Sicilijos liturginiuose kalendoriuose. Pati šventė buvo įsteigta 1317 m. eucharistinio pakilimo metu. Šį pakilimą sąlygojo dvi priežastys: doktrininiai ginčai, kuriuos sukėlė dar Berangero Tūriečio  erezija XI amžiuje ir naujas liaudies pamaldumas Eucharistijai. Kaip tik šiame kontekste šv. Julijona iš Montkornijono patyrė vizijas, kurios ir paskatino šventės įsteigimą. Apie 1210 m., ši sesuo Augustinietė kilusi iš Belgijos, patyrė viziją, kurioje  ji išvydo tarsi spinduliuojantį mėnulį, kurį juosė juodas kaspinas, dalijęs mėnulį pusiau. Šv. Julijona nesuprato šios vizijos, tuomet Viešpats jai paaiškino, kad mėnulis reiškė kovojančią Bažnyčią, o juodas kaspinas -  kad trūksta Švč. Sakramento šventės, kuri turėsianti būti įsteigta, idant pažadintų tikinčiųjų tikėjimą ir apvalytų jų nuodėmes, padarytas prieš šį sakramentą. Tik 1230 m., sesuo atskleidė šią viziją Lježo Bažnyčios vyskupui. Tačiau jis neskubėjo pritarti Julijonos iniciatyvai, nes šis sakramentas jau buvo pagerbiamas Didįjį ketvirtadienį, be to, Šv. Mišių auka aukojama Bažnyčioje kasdien. Tik 1245 m. jis nusprendė leisti švęsti Corpus Christi (Kristaus Kūno) šventę savo vyskupijoje. Tačiau dėl įvairių priežasčių, pirmąkart ji iškilmingai paminėta tik 1251 m. Apvaizdos dėka, 1261 m. popiežiumi Urbonu IV išrenkamas Lježo miesto arkidiakonas Jonas, kuris buvo susipažinęs su Corpus Christi švente, tad tikinčiųjų prašomas šią šventę 1264 m. įveda visoje Bažnyčioje ir Mišių liturgijos tekstus paveda sukurti šv. Tomui Akviniečiui. Popiežius mokė: „Nors šis sakramentas švenčiamas kasdien iškilmingomis Mišių apeigomis, vis dėlto mes tikime, jog naudinga ir verta, kad bent kartą per metus būtų iškilmingiau švenčiama jo šventė, idant būtų suglumintas ir pažabotas eretikų priešiškumas. Didįjį ketvirtadienį, dieną, kurią Jėzus šį sakramentą įsteigė, visuotinė Bažnyčia, užsiėmusi tikinčiųjų išpažintimis, krizmos konsekravimu, kojų plovimu ir daugeliu kitų apeigų, negali pilnai atsidėti šio didžio sakramento šventimui. Tad reikia, kad iškilusis Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris yra visų šventųjų garbė ir vainikas, Kūno ir Kraujo sakramentas, turėtų atskirą iškilmę, idant pamaldžiai būtų papildoma tai, ko, galbūt, buvo stokota kitais Mišių šventimo momentais.“ Verta pažymėti, kad iki  1969 m. liturginės reformos būta atskirų Kristaus Kūno ir Kristaus Kraujo (liepos 1 d.) švenčių – dabar jos sulietos į vieną šventimą.

Šios šventės liturgija, kuri turėtų pasižymėti ypatingu iškilmingumu, nes švenčiama tai, kas yra mūsų tikėjimo esmė ir centras, tai kuo mes gyvename ir be ko negalime gyventi – išsiskiria šv. Tomo Akviniečio sukurta sekvencija Lauda Sion, kurioje poetine kalba pateikiama Eucharistinio mokymo sintezė, bei Eucharistine procesija, kuri žinoma nuo 1265 m.