MERGELĖS MARIJOS ROŽINIS - Paaukojimas Šventykloje


Dievo Žodis
Staiga ateis į savo Šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. Sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate, tikrai jau ateina, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS. (Mal 3, 1).

Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus. Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“. Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“. Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo. Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo. (Lk 2, 33-40)

Mąstymas
Iš šventojo vyskupo Sofronijaus Pamokslų
Juk Dievo Motina, skaisčiausioji Mergelė, savo rankomis nešė tikrąją šviesą ir ją atidavė tiems, kurie skendėjo tamsybėse; taip ir mes, nušviesti jos švytėjimo ir rankose laikydami visiems regimą šviesą, skubėkime pasitikti to, kuris yra tikroji šviesa. Nes iš tiesų šviesa atėjo į pasaulį ir nušvietė pasaulį, kai jis tūnojo tamsybėse, ir mus aplankė šviesa iš aukštybių ir sutvisko tiems, kurie tūnojo tamsoje tai yra mūsų slėpinys; savo ruožtu ir mes ateiname rankose laikydami žvakeles, atskubame nešini žibintais, taip žymėdami mums nušvitusią šviesą ir rodydami spindesį, kuriuo jis mus nutvieks. Todėl bėkime išvien, visi kartu bėkime pasitikti Dievo. Pasirodė tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį. Tad visi mes, o broliai, leiskimės apšviečiami, leiskimės nutvieskiami. Te nė vienas iš mūsų nelieka nepaliestas spindesio, tegu nė vienas jos užlietas nepasilieka naktyje; išeikime visi spindintys; visi apšviesti eikime pasitikti tos skaidrios amžinosios šviesos ir kartu su seneliu Simeonu ją priimkime; drauge su juo širdyje džiūgaudami, giedokime padėkos himną šviesos Gimdytojui ir Tėvui, kuris atsiuntė tikrąją šviesą, išsklaidė sutemas ir mus visus padarė spindinčius, kad drauge giedotume padėkos himną.

TĖVE MŪSŲ. 10 SVEIKA MARIJA. GARBĖ DIEVUI.
Be gimtosios nuodėmės pradėtoji Marija, melski už mus, kurie šaukiamės Tavo pagalbos.

Malda
Visagali amžinasis Dieve, nuolankiai maldaujame tavo didybę: kaip vienatinis tavo Sūnus, žmogiškąjį kūną priėmęs, šiandien yra paaukotas šventykloje, taip ir mums leisk tyromis širdimis tau pasiaukoti. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Komentarai