DŽIŪGAUKI, MALONĖS PILNOJI (Apreiškimas Mergelei Marijai)

Mergelė nešios įsčiose

 ir pagimdys Sūnų,

ir jis vadinsis Emanuelis

 – Dievas su mumis.

(Komunijos antifona)

Liturginį Gavėnios laiką pertraukia tik dvi iškilmės – Šventojo Juozapo ir šiandien švenčiama Apreiškimo Mergelei Marijai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad abi šventės labiau tiktų Kalėdų laikui nei Gavėniai, kuri skirta atgailauti, atsiversti bei apmąstyti Kristaus kančią.

Dėl šios, atrodytų logiškos priežasties, Ankstyvaisiais viduramžiais Ispanijos Bažnyčia Apreiškimo šventę buvo nukėlusi į savaitę prieš Kristaus Gimimą – gruodžio 18 d., tačiau tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionys ją nuo seniausių laikų mini kovo 25 d., kuri kartais išpuola ir Didžiąją savaitę.

Kas tai? Liturginė anomalija ar prasmingas simbolis?

Dauguma Bažnyčios tėvų buvo „pamišę“ dėl analogijų, – kiekvienas Šventojo Rašto įvykis jiems buvo nuoroda į kitą įvykį, kitą prasmę. Taip ir kovo 25 diena jiems buvo ypač svarbi – nes tai pasaulio sukūrimo, Kristaus pradėjimo ir Jo mirties ant kryžiaus diena.

Dievo Dvasia, plevenanti virš bedugnės, pradeda kūrinijos egzistavimą, Šventoji Dvasia plevena virš Marijos ir Jos tyrose įsčiose užsimezga Žodis, tapsiantis Kūnu, o ant Kryžiaus – iš perverto Kristaus šono, gimsta Bažnyčia – kiekvienas iš mūsų.

Apreiškimo Marijai šventė – tai naujos Dievo kūrybos pradžia. Dievas ateina atkurti to, ką mes sugriovėme per nuodėmę. Jo atsakas į blogį – tai dar didesnis gėrio išliejimas. Dievas nekovoja su blogiu jo ginklais, nes taip blogis tik pasidaugina. Blogį galima įveikti tik meile. Neveltui mylimasis mokinys paliudijo: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo Viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 3, 16)

Idant Meilės ugnis pasklistų, jai reikia to, kuris būtų įsimylėjęs Mylintįjį. Ir štai, regime Ją, Viešpaties Tarnaitę, - Malonės ir Meilės pripildytąją ir perpildytą. Jos širdis jau nuo pat pradžios buvo uždegta meile, tad dabar ji su džiaugsmu sutinka vykdyti savo misija, - tapti Įsikūnijusios Meilės Tabernakuliu ir Sostu. Nazareto Mergelės TEBŪNIE tikrai tampa visų mūsų, visos kūrinijos linksmybės priežastimi.

Tačiau ne vien Marijos. Mes, kaip ir ši Mergelė, esame kviečiami būti Dievo bendradarbiais, savuoju TEBŪNIE, leidžiančiais Dievui veikti per mus.

Karo, grasinančio atimti iš mūsų gyvenimo džiaugsmą ir viltį, akivaizdoje, šaukimės Dievo Gimdytojos galingo užtarimo ir pagalbos.

Šventosios Dvasios veikimu jis priėmė žmogaus kūną

 ir atėjo į žemę gelbėti žmonijos.

Mergelė Marija ­ angelo apreiškimu patikėjo

 ir prie savo širdies jį su meile nešiojo.

Taip išsipildė pažadai išrinktajai tautai,

 ir visų tautų lūkesčius pranoko tikrovė.

(Prefacija)