Ekstraordinarinė Romos rito forma
Iz 61, 10. Aš džiaugte
džiaugsiuos Viešpačiu, ir mano siela linksminsis mano Dievu, nes jis aprengė
mane išgelbėjimo drabužiais ir apsiautė mane teisumo skraiste kaip sužadėtinę,
besidabinančią vėriniais.
Ps 29, 2. Aukštinsiu
tave, Viešpatie, nes tu išlaisvinai mane ir nedavei džiūgauti mano priešams.
Introitas
Šią antro Advento sekmadienio liturgiją nušviečia šiandien minima Dievo Motinos
prasidėjimo be gimtosios nuodėmės šventė.
Motina
Bažnyčia Giesmių Giesmės žodžiais stebisi Marijos tobulu grožiu bei spindinčiu
šventumu: „Tota pulchra es, María: et mácula originális non est in te - Visa tu
graži, Marija, ir gimtosios dėmės nėra tavyje (plg. Gg 4,7).
Nuo
pat savo aušros, Bažnyčia tikėjo, kad Toji, kuri pagimdė žmogumi tapusį Dievą,
negalėjo būti suteršta pirmųjų Tėvų klaidos pasekmių – gimtosios nuodėmės ir
jos padarinių.
Šis
tikėjimas praėjo ilgą ir sudėtingą laikotarpį, pilną tiek karštų jo skatintojų,
tiek priešininkų susidūrimų, kol galiausiai buvo įteisintas popiežiaus Pal.
Pijaus IX 1854 m. gruodžio 8 d. bulėje „Ineffabilis Deus“: „Mes skelbiame,
nutariame ir nustatome, kad doktrina, tvirtinanti, jog Švenčiausioji Mergelė
Marija nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone
bei apdovanojimu ir Jėzaus Kristaus, žmonijos Išganytojo, dėka buvo apsaugota
nuo gimtosios nuodėmės ir liko jos nesutepta, yra Dievo nušviesta doktrina,
todėl ja turi tvirtai ir nedvejodami tikėti visi tikintieji.“
Norėdami
teisingai suprasti šios tikėjimo tiesos svarbą ir reikšmę Išganymo plane,
turime sugrįžti į pačią žmonijos pradžią. Dievas sukuria žmones tobulus –
apdovanotus ypatingomis malonėmis. Jie gyvena bendrystėje su Dievu ir vienas
kitu. Tokią būseną galima vadinti Rojumi. Tačiau yra tas, kuriam tokia žmonių
būklė nepatinka. Jis – tai puolęs šviesos angelas, sukėlęs maištą prieš Dievą
ir trokštantis į jį įtraukti visą kūriniją. Šventasis Raštas ir Bažnyčios
Tradicija jį vadina velniu, senąja gyvate, slibinu... Jam pavyksta patraukti
pirmuosius Tėvus į savo pusę.
Piktasis
pasiekia savo – suyra draugystė tarp žmogaus ir Dievo. Žmogus pats nori būti
Dievu – pažinti gera ir bloga. Žmogus tampa nebepajėgus mylėti Dievą ir priimti
jo meilę. Šis pirmųjų Tėvų nuopuolis ir vadinamas gimtąja nuodėme. Kadangi
Adomas ir Ieva buvo mūsų žmogiškosios prigimties tėvai, ši nuodėmė, kaip
kompiuterinis virusas, persidavė visiems jų palikuonims ir todėl vadinama
gimtąja.
Mūsų
sužeista prigimtis neteko pašvenčiamosios malonės – tai, kas mus padaro mielus
Dievui, ji tapo palinkusi į bloga ir varginama geismų. Natūralu tapo rinktis
nebe gera, o bloga. Bloga imta laikyti geru. Kaip sako Bažnyčios Tėvai, mes
patekome į velnio vergiją, iš kurios mus galėjo išvaduoti, tik galingesnis už
jį.
Tačiau
VIEŠPATS nepaliko mūsų ir davė pažadą,
atėjus laikui, mus išvaduoti. Dievas nusprendė išgydyti mus iš vidaus – pats
tapti žmogumi, prisiimti mūsų prigimtį ir mus atpirkti. Tačiau kaip ŠVENTŲ
ŠVENČIAUSIAS galėjo prisiimti suteptą žmogaus prigimtį ? Juk kas bendra tarp
šviesos ir tamsos ? Jei Dievas būtų tapęs žmogumi, kurio prigimtis yra sužeista
– tai yra atvira nuodėmei, o tai reiškia – atvira velniui, kaip jis būtų mus
išvadavęs ? Todėl JIS išsirenka sau rinktinį indą, be dėmės ir įtrūkimo –
Mergelę Mariją, būti Jo Gimdytoja. Marija yra Naujoji Ieva, ji dėl būsimosios
atperkamosios Dievo Sūnaus kančios nuopelnų (juk pas Dievą laiko nėra!) –
apsaugoma nuo gimtosios nuodėmės padarinių – ji tampa pirmuoju Kristaus
atpirkimo vaisiu!
Gimdamas
iš Marijos, Kristus gauna tobulą, nesuteptą žmogystę ir tampa mūsų Atpirkėju.
Taip išsipildo Dievo perspėjimas ištartas suvedžiotojui: „Aš sukelsiu
priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis
kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“ (Pr 3,15)
Prašykime
Mergelės Marijos, kuri yra visų Malonių Tarpininkė, kad padėtų kovoje su
nuodėme. Tegul Jos galingas užtarimas kreipia mus Dangaus link.
Tu, Mergele Marija, esi Viešpaties,
aukščiausiojo Dievo,
palaiminta labiau nei
visos moterys žemėje.
Tu, Jeruzalės garbė, tu, Izraelio linksmybė,
tu, mūsų tautos šlovė.
(Komunijos antifona)
Komentarai
Rašyti komentarą