Sveika, šventoji
Gimdytoja,
davusi pasauliui
Valdovą,
kuris dangų ir žemę
valdo per amžius.
(Introitas)
Aštuntoji
ir paskutinė Kristaus Gimimo oktavos diena yra skirta Dievo Gimdytojos
pagerbimui. Šią šventę įvedė Paulius VI liturginės reformos metu. Romoje iki
VIII a., paskutinė oktavos diena neturėjo savito minėjimo, tik Mišių maldose
buvo pagerbiama Marijos motinystė. Nuo VIII a., ši diena tapo Kristaus
Apipjaustymo švente, kuri gimė VI a., Galijos Bažnyčioje.
„Būk pasveikinta, savo
šventose mergelės įsčiose pradėjusioji neišmatuojamą ir nesuvokiamą; tavo dėka
yra šlovinama ir garbinama šventoji Trejybė; tavo dėka brangusis kryžius visame
pasaulyje vadinamas šventu ir garbingu; tavo dėka džiaugiasi angelai ir arkangelai;
tavo dėka išvaikomos piktosios dvasios; tavo dėka iš dangaus krito gundytojas
velnias; tavo dėka buvo paimtas į dangų nupuolęs kūrinys; tavo dėka visa
kūrinija, apimta beprotiškos stabmeldystės, pasiekė tiesos pažinimą; tavo dėka
tikintieji gavo krikštą; tavo dėka išsiliejo džiaugsmo aliejus; tavo dėka
visame pasaulyje buvo įkurtos Bažnyčios; tavo dėka ima atgailauti pagonys“,- šiais džiaugsmingais žodžiais, 431
metais į Efezo Susirinkimo Tėvus kreipėsi šventasis vyskupas Kirilas
Aleksandrietis, kuriam turbūt turime dėkoti už tai, jog Mariją galime vadinti
Dievo Gimdytojos vardu.
Pamaldžioji
Dievo Tauta jau nuo III amžiaus Mergelės Marijos šaukėsi kaip Theotokos – Dievo
Nešiotojos, tačiau tik po Nestorijaus sukeltų abejonių, jog Marija negali būti
Dievo Gimdytoja, nes išeitų, kad ji pati yra tarsi deivė pagimdžiusi Dievą, (Nestorijus
ją siūlė vadinti Kristotokos – Kristaus Gimdytoja) ir po sukelto tikinčiųjų
pasipiktinimo, vyskupai susirinko į Efezą, kur vadovaujami Kirilo Aleksandriečio,
iškilmingai patvirtino jog Marija yra tikrai Theotokos, nes ji antrajam Švenčiausios
Trejybės Asmeniui suteikė žmogišką prigimtį. Kadangi žmogiškoji ir dieviškoji
prigimtis buvo viename asmenyje – Jėzuje, kurį ir pagimdė Marija, tad jei ją
galime vadinti Jėzaus Žmogaus Motina, tuo pačiu galima ir laikyti Jėzaus Dievo
Motina. Ši dogma, buvo džiaugsmingai sutikta minios tikinčiųjų, kurie laukė
Susirinkimo Tėvų sprendimo.
Ši
teologinė kalba atrodytų sausa ir dirbtina, tačiau ji yra pamatas ant kurio
statome savo katalikišką tikėjimą. Dievui svarbus kiekvienas jo kūrinys. Jam
reikia Marijos, kad per ją ateitų į pasaulį kaip tikras žmogus. Jam reikia
kiekvieno iš mūsų, kad su mumis ir per mus Jis įgyvendintų savo nuostabųjį
Išganymo planą, kurio pilnatvę išvysime laikų pabaigoje. Esame kviečiami būti
Dievo bendradarbiais, malonės, o ne nuodėmės, bendradarbiais. Tepadeda mums
Šventoji Dievo Gimdytoja, naujais Viešpaties metais, vykdyti Jo Valią.
Kuris žmogus pajėgtų
vertai apsakyti Marijos šlovę? Ji yra ir Motina, ir Mergelė; koks įstabus tai
dalykas! Šis stebuklas man atima žadą. Kas kada nors yra girdėjęs, kad
statytojui būtų trukdoma apsigyventi šventykloje, kurią jis pats pastatė? Kam
gi dėl to būtų gėda tarnaitę pripažinti motina? Štai džiūgauja visas pasaulis;
ir mes pagerbkime ir pašlovinkime vienybę, garbinkime ir šlovinkime nedalomą
Trejybę, giedodami šlovę Marijai, visuomet Mergelei, tai yra Dievo šventovei
bei jos Sūnui ir nesuteptajam sužadėtiniui, nes jam garbė per amžių amžius.
Amen. (Šv. Kirilas Aleksandrietis)
Jėzus Kristus
tas
pats vakar ir šiandien,
tas
pats ir per amžius.
(Komunijos antifona)
Komentarai
Rašyti komentarą