Džiaugte džiaugiuosi
Viešpačiu,
mano siela džiūgauja
Dievo akivaizdoje,
nes jis apvilko mane išganymo drabužiu,
apgobė teisumo apsiaustu tartum sužadėtinę,
karolių vėriniais
pasipuošusią.
(Introitas)
Ilgesingą
Advento laikotarpio liturgiją, nušviečia šiandien džiaugsmingai švenčiama
Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė, viena iš pagrindinių Marijos
švenčių Vakarų Bažnyčioje. Nuo pat savo aušros, Bažnyčia tikėjo, kad Toji, kuri
pagimdė žmogumi tapusį Dievą, negalėjo būti suteršta pirmųjų Tėvų klaidos pasekmių
– gimtosios nuodėmės ir jos padarinių.
Šis
tikėjimas praėjo ilgą ir sudėtingą laikotarpį, pilną tiek karštų jo skatintojų,
tiek priešininkų susidūrimų, kol galiausiai buvo įteisintas popiežiaus Pal.
Pijaus IX 1854 m. gruodžio 8 d. bulėje „Ineffabilis Deus“: „Mes skelbiame,
nutariame ir nustatome, kad doktrina, tvirtinanti, jog Švenčiausioji Mergelė
Marija nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone
bei apdovanojimu ir Jėzaus Kristaus, žmonijos Išganytojo, dėka buvo apsaugota
nuo gimtosios nuodėmės ir liko jos nesutepta, yra Dievo nušviesta doktrina,
todėl ja turi tvirtai ir nedvejodami tikėti visi tikintieji.“
Kalbant
apie tikėjimo slėpinius susietus su Mergele Marija, galima tą atlikti dviem
būdais: teologiniu ir pamaldžiu.
Vienas
įvardina loginę seką, remiantis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Mokymu, kodėl
vienokia ar kitokia tikėjimo tiesa liečianti Mariją yra tikėtina ir teisinga.
Kitas būdas pasitelkia poetinį kalbą atskleidžiant tos tikėjimo tiesos grožį
Marijoje.
Šie
abu būdai yra teisingi ir teisėti, bet dažnai jie neatskleidžia to, kas
svarbiausia. Bet kuri malonė, o ypač malonės liečiančios Mergelę Mariją yra
Dievo meilės ir gailestingumo išraiška. Teologinis kalbėjimas, nors būtinas ir
reikalingas, dažnai tarsi Dievą įspraudžia į prievolės rėmus. Dievas privalėjo
Mariją apsaugoti nuo gimtosios nuodėmės, nes tik taip Amžinasis Žodis galėjo
gauti iš jos nesugadintą žmogišką prigimtį.
Poetinis
pamaldus kalbėjimas apie Marijos dorybes ir kilnumą (kas yra tiesa) irgi tarsi
nusako, kad Dievas turėjo tas malones suteikti Marijai, nes Ji buvo jų verta.
Tačiau
visa ką Dievas daro, - visa yra iš meilės. Dievas yra pats savyje laimingas ir
Jam nieko netrūksta: nei pasaulio, nei Marijos, nei mūsų. Jis yra o mūsų galėjo
ir nebūti. Pasaulio ir žmogaus sukūrimas yra Dievo meilės veiksmas. Žmonijos
atpirkimas ir atkūrimas yra irgi vien tik Jo Meilės pasireiškimas. Dievas
galėjo palikti savo nusikaltusius kūrinius pražūčiai, bet to nepadarė, nes juos
labai mylėjo.
Dievui
nereikėjo Marijos, kad išganytų žmoniją, tačiau iš meilės Jis panoro šiai
Mergelei Motinai suteikti išskirtinę garbę ir vietą Jo Išganymo plane.
Viešpats
pamilo Mariją dar prieš ją sutverdamas ir iš meilės panoro ir ją padaryti
malonės pilną, - tiksliau MEILĖS PILNĄJĄ. Marijoje Dievas parodė koks turi būti
žmogus, kuris į Kūrėjo meilę atsako kūrinio meile.
Nekaltasis
Prasidėjimas nėra apie nuodėmę, nėra apie Įsikūnijimo techniką, bet apie
begalinę Dievo Meilę, kuri apgavo nuodėmę.
Švęsdami
Nekaltąjį Mergelės Marijos Prasidėjimą, mes švenčiame Dievo pergalę prieš
nuodėmę ir blogį. Visuomet galima pradėti iš naujo. Visuomet galima apsispręsti
už Dievą ir Jis ateis mūsų išgelbėti, surasdamas patį tinkamiausią būdą tam
įvykdyti.
Tegul
Toji, kuri yra Tota Pulchra, - Visa
Graži, - moko ir mus į JO meilę atliepti savo meile.
Sveika, Marija,
malonėmis apdovanotoji!
Viešpats su tavimi!
Tu labiausiai palaiminta
iš visų moterų
(Evangelijos antifona)
Komentarai
Rašyti komentarą