Šis tekstas, - tai
turbūt ankstyviausia lotyniška Marijos Ėmimo į Dangų tradicijos versija,
užrašyta IV a. II p – V a. I p. Pasakojimas, Marijos namo vietą teigia esant
Alyvų kalne, o visos vėlesnės tradicijos mini Zioną. Šis pasakojimas sukurtas
prisidengus II a. vyskupo vardu, yra ankstyviausias ortodoksinis tekstas,
pateikiantis apvalytą tradiciją.
Įžanga
Prisimenu,
kad dažnai rašiau apie tokį Leucijų, kuris pirma kartu su mumis buvo apaštalų
bendražygis, bet skubotai ir neapgalvojęs pasitraukė iš teisumo kelio. Jis savo
knygose aprašė apaštalų darbus, daug kalbėjo ir dėstė apie jų galingus
žygdarbius, tačiau dėstydamas apaštalų mokymą melavo, tvirtindamas, kad esą jie
kitaip mokė ir taip įtvirtino savo suktą mintijimą, tarsi jų pačių. Taip pat
jis nederamai papasakojo ir su savo blogio plunksna iškraipė pasakojimą apie
palaimintosios visuomet Mergelės Marijos Dievo Motinos iškeliavimą, taip kad jį
skaityti ar net klausyti Dievo Bažnyčioje yra žalinga. Todėl mes, jums prašant,
paprastai surašėme tą pasakojimą, kurį girdėjome iš apaštalo Jono bei pasiuntėm
jūsų broliams, tikėdami, kad jokia svetima eretikų doktrina jūsų nesuklaidins.
1.
Taigi, tuomet, kai Viešpats ir Išganytojas Jėzus Kristus kybojo prikaltas prie
kryžiaus vinimis, kad išgelbėtų visą pasaulį, Jis pamatė po kryžiumi stovinčią
savo motiną ir evangelistą Joną, kurį labiausiai iš visų apaštalų mylėjo, nes
jis vienintelis iš jų visų buvo mergelė kūnu. Jis pavedė jam rūpintis šventąja
Marija sakydamas: štai tavo motina! O jai: štai tavo Sūnus! Nuo tos valandos
Dievo Motina buvo ypatingai globojama Jono iki pat savo žemiškųjų dienų
pabaigos. O kai apaštalai burtų keliu pasidalino pasaulį pamokslavimui, ji
apsistojo savo tėvų namuose netoli Alyvų kalno.
2.
Antraisiais metais po to kai Kristus nugalėjo mirtį ir įžengė į Dangų, vieną
dieną, Marija liepsnodama ilgesiu Kristui, pradėjo verkti viena savo namuose.
Ir štai, prieš ją stojo angelas spindinčiu šviesos rūbu sveikindamas: Sveika,
esi palaiminta Viešpaties, priimk sveikinimą, kuris teikia ramybę Jokūbui per
savo pranašus. Štai, palmės šaka, ją tau atnešiau iš Viešpaties rojaus, ji bus
nešama priešais tavo karstą, kuomet trečią dieną tu būsi paimta iš kūno. Nes
štai, Sūnus tavęs laukia su sostais ir angelais ir visomis dangiškomis
būtybėmis. Tuomet Marija tarė angelui: Maldauju, kad visi Viešpaties Jėzaus
Kristaus apaštalai susirinktų pas mane. Angelas atsiliepė: Štai, šiandien,
Viešpaties Jėzaus Kristaus galia, visi apaštalai atsiras pas tave. Marija tarė:
Prašau palaimink mane, kad jokia galybė iš požemių pasaulio nepastotų man kelio
tą valandą, kuomet mano siela iškeliaus iš kūno ir kad aš neregėčiau tamsybių
kunigaikščio. Angelas atsakė: Nebijok, jokia požemių pasaulio galybė nesutrikdys
tavęs, nes Dievas, kurio tarnas ir pasiuntinys esu, suteikė tau amžinąjį
palaiminimą; tačiau nepagalvok, kad malonė neregėti tamsybių kunigaikščio, tau
suteikiau aš, bet tai padarė Tas, kurį tu nešiojai savo įsčiose, nes Jam per
amžius priklauso visa galybė. Tai taręs, angelas pasitraukė didžiai
spindėdamas. Ir palmė švietė ypatingai ryškia šviesa. Tuomet Marija persirengė
išeiginiais drabužiais. Paėmusi į rankas palmę, kurią gavo iš angelo, ji nuėjo
į Alyvų kalną ir ėmė melstis tardama: O Viešpatie, nebuvau verta Tave
pagimdyti, bet Tu pasigailėjai manęs ir aš išsaugojau lobį, kurį Tu patikėjai
man. Todėl aš prašau Tavęs, Garbės Karaliau, kad Gehenos galybės nesužeistų
manęs. Nes juk jeigu dangūs ir angelai kasdien virpa prieš Tave, tai kaip
labiau turėtų žmogus, padarytas iš žemės, kuris nepaveldi gerų dalykų, išskyrus
tai, ką gauna iš Tavo begalinio gerumo. Tu esi Viešpatie, išaukštintas per
amžius. Tai ištarus, ji parkeliavo namo.
3.
Ir štai, kai šv. Jonas pamokslavo Efeze Viešpaties dieną, trečią dienos valandą
įvyko didelis žemės drebėjimas, debesis pagriebė ir pakėlė jį visų akivaizdoje
ir nugabeno prie durų namo, kuriame gyveno Marija. Pasibeldęs jis įėjo vidun.
Marija pamačiusi jį, pradžiugo iš džiaugsmo ir tarė: „Meldžiu tave, mano sūnau
Jonai, atsimink mano Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius, kuriais Jis mane
pavedė tau. Nes štai trečią dieną aš iškeliausiu iš kūno ir aš girdėjau žydų
planus, kai jie kalbėjo: palaukime dienos, kai ta, kuri pagimdė suvedžiotoją,
mirs. Tuomet sudeginkime jos kūną.“ Taigi ji pasikvietė apaštalą Joną ir
nusivedė jį į slaptą kambarėlį bei parodė jam įkapes ir šviesos palmę, kurią ji
gavo iš angelo, nurodydama, kad ji turi būti nešama priešais jos karstą
procesijoje į kapą.
4.
Ir šv. Jonas tarė jai: „kaip aš vienas atliksiu laidotuvių apeigas, nebent mano
broliai Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalai atvyks atiduoti pagarbą tavo kūnui
?“ Ir staiga, Dievo paliepimu, visi apaštalai buvo pagriebti, pakelti į debesį,
ir pristatyti iš tų šalių kur skelbė Dievo Žodį bei nugabenti prie durų namo,
kuriame gyveno Marija. Sveikindami vienas kitą, jie stebėjosi sakydami: „ Dėl
kokios priežasties Viešpats mus surinko čia ?
5.
Tuomet visi apaštalai pilni džiaugsmo baigė savo maldą. Kuomet jie ištarė amen,
štai, netikėtai atėjo palaimintasis Jonas ir papasakojo jiems kas nutiko.
Tuomet apaštalai įėjo į namą, rado Mariją ir pasveikino ją: „Palaiminta esi
Viešpaties, kuris sutvėrė dangų ir žemę. O ji atsakė: „Ramybė jums,
mylimiausieji broliai. Kaip jūs čia atsiradote ?“ Ir jie papasakojo jai, kaip
jie atvyko: kiekvienas pakeltas debesies Viešpaties galybės dėka ir nuleistas
ton pačion vieton. Ir ji jiems tarė: „Viešpats manęs nenušalino nuo jūsų išvydimo.
Štai, aš eisiu bendru žemės keliu ir aš neabejoju, kad Viešpats nusprendė jus
čia atgabenti, kad suteiktumėte man paguodą, nes mane ima baimė. Todėl, meldžiu
jūsų, kad be pertraukos, visi būtumėte kartu čia, kol Viešpats ateis ir aš
iškeliausiu iš kūno.
6.
Ir jie visi susėdo ratu, guosdami ją, taip praleido tris dienas šlovindami
Dievą. Ir štai, trečią dieną, apie trečią valandą, gilus miegas apėmė visus,
kurie buvo namuose, taip, kad nė vienas neįstengė budėti, išskyrus apaštalus ir
tris mergeles, buvusias su jais. Ir štai, staiga, Viešpats Jėzus atėjo su
didžiule minia angelų, ir ryški šviesa nusileido į tą vietą, o angelai giedojo
himną ir šlovino Dievą kartu. Tuomet Išganytojas kalbėjo: „Ateik, brangiausias
perle į amžinojo gyvenimo buveinę.“
7.
Tuomet Marija parpuolė ant grindinio, garbindama Dievą ir kalbėjo: „Tebūnie
pašlovintas Tavo garbingasis Vardas, o Viešpatie mano Dieve, kuris panorai
pasirinkti mane savo tarnaite ir patikėti man paslėptus dalykus. Atsimink mane,
o Garbės Karaliau, nes juk žinai, kad mylėjau Tave iš visos širdies, ir
išlaikiau lobį patikėtą man. Todėl, priimk mane, Tavo tarnaitę ir išlaisvink iš
tamsybių galios, kad jos šėtono padaras nestotų prieš mane, ir aš neišvysčiau
netyrųjų dvasių savo kelyje. Ir Išganytojas jai atsakė: „Kuomet aš, atsiųstas
Tėvo, kad išgelbėčiau žmones, kabojau ant kryžiaus, tamsybių kunigaikštis atėjo
pas mane; bet kuomet jis nesugebėjo rasti manyje savo darbų pėdsakų, jis dingo
šliauždamas keliais. Bet tuomet kai tu jį išvysi, išvysi dėl žmonių giminės
įstatymo, pagal kurį, tu turi patirti savo gyvenimo pabaigą; tačiau jis negalės
sužeisti tavęs, nes Aš esu su tavimi, kad tau padėčiau. Eik ramybėje, nes
dangiškoji kareivija laukia tavęs, kad nuvestų į rojaus džiaugsmus. Kuomet
Viešpats taip kalbėjo, Marija pakilo nuo grindų ir atsigulė ant lovos, ir
dėkodama Dievui atidavė dvasią. Apaštalai regėjo, kad jos siela buvo tokia
šviesi, kad joks mirtingas liežuvis neįstengtų apsakyti. Nes tai buvo daug
daugiau nei sniego vaiskumas ar metalo žėrėjimas, ar sidabro švytėjimas, -
tokia didelė tai buvo šviesa.
8.
Tuomet Viešpats kalbėjo tardamas: „ Kelkis, Petrai, paimk Marijos kūną ir nešk
jį dešinėn miesto pusėn, rytų linkui, ten rasi naują kapą, kuriame ją
paguldysi, ir lauksi kol ateisiu pas tave. Ir tai sakydamas Viešpats perdavė
šventosios Marijos sielą Mykolui, kuris yra Rojaus valdytojas ir žydų tautos
kunigaikštis; ir Gabrielius buvo su jais. Ir akimirksniu Viešpats su angelais
pakilo į Dangų.
9.
Trys Mergelės, kurios buvo kartu ir viską matė, paėmė palaimintosios Marijos
kūną, kad galėtų jį nuplauti ir paruošti laidojimui. Ir kai jos nurengė
drabužius, šventasis kūnas žėrėjo tokia šviesa, kad nors jį ir buvo galima
paliesti, kad paruošti laidojimui, tačiau jo paties nebuvo galima įžiūrėti dėl
ryškios šviesos, išskyrus, kad tai Viešpaties šviesa, daugiau nieko nebuvo
įmanoma suprasti. Kuomet kūnas buvo numazgotas, jis buvo tobulai švarus,
nesuteptas jokia dėme. Kuomet jį apvilko įkapėmis, šviesa palaipsniui išnyko.
Palaimintosios Marijos kūnas buvo kaip lelija ir nuostabaus gaivumo kvapas
sklido iš jo, tokio gaivumo neįmanoma surasti.
10.
Tuomet apaštalai paguldė Marijos kūną į karstą ir kalbėjo vienas kitam: „kas
neš palmę priešais karstą ?“ Tuomet Jonas tarė Petrui: „Tu, kuris, esi pirmas
tarp mūsų apaštalų tarnyboje, turėtum nešti šią palmę priešais karstą.“ Petras
jam atsakė: „Tu buvai vienintelis mergelė tarp Viešpaties išrinktųjų, tau buvo
suteikta didžiulė malonė ilsėtis prie Jo krūtinės. Ir kuomet Jis, dėl mūsų
išganymo kybojo ant kryžiaus skersinio, Jis savo žodžiu patikėjo tau savo
motiną. Todėl tu turėtum nešti šią palmę, o mes paimkime karstą ir neškime jį
iki pat kapo vietos.“ Po šių žodžių, Petras pakilo ir ištarė: „Paimkite kūną ir
pradėkite giedoti: Izraelis išėjo iš Egipto, aleliuja.“ Ir apaštalai kartu su
juo nešė Palaimintosios Marijos kūną, o Jonas nešė šviesos palmę, priešais jos
karstą. Ir visi apaštalai giedojo gražiausiais balsais.
11.
Ir štai, atsitiko naujas stebuklas. Virš karsto pasirodė spindintis debesis,
panašiai kaip apskritimas, kuris susidaro nuo mėnulio šviesos, o jame buvo
angelų kareivija, giedanti nuostabią giesmę, tokio gražumo, kokio žemė nebuvo
girdėjusi. Tuomet žmonių minia, atėjusi iš miesto, viso apie penkiolika tūkstančių,
stebėjosi klausinėdama: „iš kur šis nuostabus garsas ?“ Tuomet atsistojo vienas
ir jiems tarė: „Marija apleido kūną ir Jėzaus mokiniai gieda jai šlovinimo
giesmes.“ Tuomet jie išvydo karstą apgaubtą šlove bei apaštalus garsiai
giedančius. Ir štai, vienas iš jų, kuris pagal rangą buvo vyriausiasis žydų
kunigas, užsidegė pykčiu ir neapykanta ir tarė kitiems: „Štai, padangtė To,
kuris engė mūs ir visą mūsų giminę, kokios garbės ji nusipelnė ?“ Jis ėmė eiti,
trokšdamas apversti karstą ir išmesti kūną ant žemės. Ir akimirksniu jo rankos
nudžiuvo iki alkūnių ir prilipo prie karsto. Kuomet apaštalai pakėlė karstą,
viena jo dalis kabėjo, o kita buvo prilipus prie karsto ir jis kentėjo baisius
skausmus, kol apaštalai ėjo ir giedojo. O angelai, kurie buvo debesyje, apakino
žmones.
12.
Tuomet vyriausiasis kunigas garsiai suriko: „maldauju tavęs, šventasis Petrai,
neatmesk manęs, prašau tavęs, nes esu kankinimas didžia kančia. Atmink, kad kai
pretoriume, tarnaitė durininkė atpažino tave ir paskundė tave kitiems, aš
užstojau tave geru žodžiu.“ Petras atsiliepdamas tarė: „ne pas tą kreipiesi
pagalbos, jei tu patikėsi visa širdimi Viešpačiu Jėzumi Kristumi, kurį ji
nešiojo savo įsčiose bei išliko mergele po gimdymo, - Viešpaties
gailestingumas, kuris rodomas nevertiesiems, suteiks tau išganymą.“ Į tai, šis
atsakė: „Bet ar mes netikime ? O gal ir taip ? Žmonių giminės priešas apakino
mūsų širdis ir sumaištis uždengė mums akis, kai mes užuot išpažinę didžius
Dievo darbus, prakeikinėjome Kristų, rėkdami: jo kraujas tekrinta ant mūsų ir
mūsų vaikų.“ Tuomet Petras sakė: „tas prakeikimas sužeis tik tą, kuris Juo
netiki, tačiau tiems, kurie gręžiasi į Dievą, gailestingumas nėra uždaromas.“
Šis atsiliepė: „tikiu viskuo ką man pasakei, vieno meldžiu: pasigailėk manęs,
nes aš mirsiu.“
13.
Tuomet Petras pastatė karstą ir tarė: „jei tu tikėsi iš visos širdies Viešpačiu
Jėzumi Kristumi, tavo rankos išsilaisvins nuo karsto.“ Ir kuomet jis tą
pakartojo, rankos akimirksniu išsilaisvino, tad jis galėjo atsistoti ant kojų,
tačiau rankos išliko nudžiūvusios ir kančia nesiliovė. Tada Petras tarė: „eik
prie kūno ir pabučiuok karstą sakydamas: Tikiu į Dievą ir Dievo Sūnų Jėzų
Kristų, kurį ji pagimdė; tikiu viskuo, ką Dievo apaštalas Petras man kalbėjo.“
Jis nuėjo ir pabučiavo karstą, ir visi skausmai akimirksniu apleido jį, ir jo
rankos buvo išgydytos. Tuomet jis pradėjo didžiai šlovinti Dievą ir iš
pasiremdamas Mozės knygomis, liudyti apie Kristaus šlovę, taip, kad net
apaštalai stebėjosi ir verkė iš džiaugsmo šlovindami Dievą.
14. Ir Petras jam tarė: paimk palmę iš mūsų
brolio Jono rankų, eidamas į miestą sutiksi daugybę aklų žmonių, paskelbk jiems
didžius Dievo darbus; tam, kuris įtikės į Viešpatį Jėzų Kristų, šia palme
paliesi akis ir jis praregės; tačiau tie, kurie netikės, paliks akli.“ Kai jis
taip padarė, sutiko daugybę aklų žmonių, kurie aimanavo: „ vargas mums, nes mes
tapome kaip Sodomos gyventojai, kurie buvo apakinti. Nieko daugiau mums
nelieka, kaip pražūti. Tačiau kai jie išgirdo vyriausiojo kunigo, kuris buvo
išgydytas, žodžius apie Jėzų Kristų, jie įtikėjo į Viešpatį Jėzų Kristų, ir kai
jis palietė palme akis, jie atgavo regėjimą. Penki iš jų paliko užkietėjusiomis
širdimis ir mirė. Vyriausias kunigas parnešė palmę atgal apaštalams ir
papasakojo kas įvykę.
15.
Apaštalai, nešdami Mariją, priėjo Juozapato slėnį, kurį jiems nurodė Viešpats.
Ten ją paguldė į naują kapą, ir uždarė angą. Patys jie atsisėdo prie kapo
angos, kaip jiems buvo liepęs Viešpats. Ir staiga, atsirado Viešpats Jėzus
Kristus su daugybe angelų, apsiaustas šviesos. Jis tarė apaštalams: „Ramybė
jums“ Jie Jam atsakydami tarė: „ Tegul Tavo gailestingumas, o Viešpatie, būna
su mumis, nes mes tikime Tavimi.“ Tuomet Išganytojas jiems kalbėjo: „prieš
įžengdamas pas Tėvą, Aš jums pažadėjau, kad jūs kurie sekėte mane, pasaulio
atgimime, kuomet Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs taip pat sėdėsite
dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių. Ją, aš išsirinkau pagal
Tėvo paliepimą, iš visų Izraelio giminių, kad apsigyvenčiau joje. Tad, ką norėtumėte,
kad jai padaryčiau ?“ Tuomet Petras ir likusieji apaštalai tarė: „Viešpatie, tu
pirma laiko išsirinkai šią savo tarnaitę būti nesuteptu Savo būstu, o mus, savo
tarnus, savais mokiniais. Prieš visus amžius Tu visa pramatei kartu su Tėvu,
kuris su Tavimi ir Šventąja Dvasia yra vienas Dievas, lygios ir amžinos galios.
Tad, jei tai būtų galima Tavo malonės galia, mums, Tavo tarnams, atrodytų
teisinga, kad kaip Tu, sunaikinęs mirtį, karaliauji garbėje, taip prikeldamas
Savo motinos kūną, Tu turėtum pasiimti ją kartu su Savimi į Dangaus džiaugsmą.
16.
Tuomet Išganytojas tarė: „Tegul būna pagal jūsų sprendimą.“ Ir Jis liepė
arkangelui Mykolui atnešti šventosios Marijos sielą. Ir štai, arkangelas
Mykolas nuritino akmenį nuo kapo angos, ir Viešpats tarė: „pakilk mano
mylimoji, mano artimiausioji bičiule, tu, kuri nepatyrei sutepties nepažindama
vyro, nepatirk ir kūno sutrūnijimo kape.“ Ir akimirksniu Marija pakilo iš kapo
ir šlovindama Viešpatį, puolė Jam po kojomis, pagarbino ir sakė: „Aš
neįstengsiu Tau tinkamai atsidėkoti, o Viešpatie, už Tavo nesuskaičiuojamas
dovanas, kurias Tu nusprendei suteikti savo tarnaitei. Tegul Tavo Vardas, o
Pasaulio Atpirkėjau ir Izraelio Dieve, būna šlovinamas per amžius.“
17.
Ir pabučiavęs ją, Viešpats grįžo atgal ir perdavė jos sielą angelams, kad jie
nuneštų ją į rojų. Ir Jis tarė apaštalams: „Ateikite pas mane.“ Kuomet jie
atėjo, Jis juos pabučiavo ir tarė: „ramybė jums, Aš esu su jumis visada, net
iki pasaulio pabaigos.“ Ir kuomet Viešpats taip pasakė, Jis buvo pakeltas
debesin ir grįžo atgal į Dangų, o kartu su juo ir angelai, nešdami palaimintąją
Mariją į Dievo rojų. O apaštalai buvo pagauti debesysna, grįžo kiekvienas į
paskirtąją vietą pamokslavimui, apsakydami didžius Dievo darbus bei šlovindami
mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris gyvena ir viešpatauja kartu su Tėvu ir
Šventąja Dvasia tobuloje vienybėje ir vienoje dievystėje per amžių amžius.
Amen.
Komentarai
Rašyti komentarą