Pasirodė danguje
didingas ženklas:
moteris, apsisiautusi
saule,
po jos kojų mėnulis,
o ant galvos dvylikos
žvaigždžių vainikas.
(Introitas)
Rytų
Bažnyčia, kurioje ir gimė Dievo Gimdytojos Užmigimo šventė, labai tiksliai šį
Marijos gyvenimo baigties slėpinį susiejo su Kristaus Prisikėlimo šventimu.
Pati Užmigimo šventė laikoma mažosiomis Velykomis, o prieš ją būna dviejų
savaičių griežtas pasninkas – tarsi Marijos Gavėnia. Dar daugiau, ši Dievo
Gimdytojos šventė užbaigia ortodoksų liturginius metus, - tuo nurodant, kad
Marijos išaukštinimo slėpinys yra tarsi Išganymo kulminacija ir apvainikavimas.
Šį
Mergelės Motinos slėpinį apmąsto ir skelbia daugybė pamaldžių pasakojimų ir
apokrifinių istorijų, kurios mus pasiekia net iš II a., tačiau Bažnyčia
nesiremia nei apokrifais nei pamaldžiomis istorijomis ar mistikų vizijomis,
nes, kad ir kokie jie būtų gražūs ar patrauklūs, tikrovė, kurią švenčiame ir
skelbiame yra daug nuostabesnė ir prakilnesnė.
Šiandien
džiaugsmingai minime Kristaus Prisikėlimu laimėtos pergalės prieš mirtį, didįjį
įrodymą. Marijoje Viešpats mums parodė, kas laukia Jo mokinių. Ji yra pirmoji
iš mūsų, - gražiausioji iš žemės dukterų, kuriai buvo suteikta tai, ko mes kiekvienas
tikimės ir viliamės.
Mergelės
Nekaltasis Prasidėjimas paskelbė mums Krikšto malonę, per kurią mums yra
nuplaunama gimtoji nuodėmė ir mes gauname Kristaus atpirkimo vaisius, o Josios
Paėmimas į Dangų su siela ir kūnu, sustiprina tikėjimą kūno prisikėlimų laikų
pabaigoje.
Lotyniškame
(Vulgata) Giesmių Giesmės vertime sakoma: „juk meilė stipresnė už mirtį“ (Gg 8,
6), - šie žodžiai puikiai tinka nusakyti Mergelės Marijos išaukštinimą. Mirtis
Jai neturėjo jokios galios, nes mirtis yra nuodėmės padarinys, o Toji, kuri
save pavadino: „esu Nekaltasis Prasidėjimas,“ nuo pats savo prasidėjimo aušros
nepažino jokios nuodėmės. Ji yra Gražiosios Meilės Motina – Įsikūnijusios
Meilės Gimdytoja. Mergelė Marija yra visa graži – tota pulchra – nes Ji myli,
Joje viešpatauja Dievo ir artimo meilė. Mirtis nedrįso prisiartinti prie
Marijos, nes Joje, tarsi nesudegančio erškėčio krūme, liepsnojo Kristaus meilė.
Todėl Rytų Bažnyčia, Marijos kūnišką mirtį vadina užmigimu, - tarsi pogulio
miegas, kuris padeda atgauti jėgas ir suteikia ramybę. Vakarų Bažnyčioje nėra
sutarimo ar Marija patyrė kūnišką mirtį ar iš karto buvo perkeista ir paimta į
Kristaus šlovę.
Apaštalas
Jonas, Mylimasis Mokinys ir Marijos sūnus, kurį Ji gavo kaip dovaną po
kryžiumi, rašė: „iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas
nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje.“ (1 Jn 3, 14), - sekime Mergelės Motinos
pavyzdžiu, - gyvenkime Kristaus ir artimo meile, kad galėtume nueiti ten, kur mūsų
mylimoji Valdovė švenčia amžiną Kristaus pergalės šventę.
Pagarbos himnai šiandien
tau aidi, Marija!
Tu, išaukštinta labiau
už angelų pulkus,
šventi su Kristumi amžinąją pergalės šventę.
(Vigilijos Mišių introitas)
Komentarai
Rašyti komentarą