IV a. Bažnyčios rašytojai savo raštuose apie Mariją sutartinai jai taiko
titulą Theotokos – ypatingai tas
atsispindi didžiųjų kapadokijos Tėvų[1]
kūryboje. Šv. Grigalius Nysietis pasakoja apie pirmą žinomą Marijos
apsireiškimą šv. Grigaliui Stebukladariui († 270 m.)[2]. Šv.
Grigalius Nazianzietis, paskelbė anatemą tiems, kurie atsisako Mariją vadinti
Theotokos[3]. Taip pat jis pateikia pasakojimą apie vieną
merginą, kuri išsigelbėjo šaukdamasi Marijos užtarimo[4]. Šis
pasakojimas rodo, kad IV a. liaudiškame pamaldume jau buvo įprasta šaukti
Marijos pagalbos ir tikėta, kad Dievo Motina turi galią padėti. Garsiausias IV
a. Sirijos Bažnyčios rašytojas šv. Efremas († 373 m.) pasižymėjo asmeniniu
pamaldumu Dievo Motinai, ir greta kitų mariologinių temų, ypatingai pabrėžė jos
tyrumą ir buvimą be nuodėmės: „Tik Tu ir Tavo Motina esate gražesni už visa.
Nes Tavyje, o Viešpatie, nėra [sutepimo] žymės, nei kokios nors dėmės Tavo
Motinoje.“[5]
Tokiame teologiniame ir liturginiame kontekste apie 350 m Palestinoje ar
Sirijoje paplito VI knygų pasakojimas – ankstyviausia
Betliejaus tradicijos[6], pasakojančios
apie Marijos mirtį ir jos pomirtinį likimą versija. Šiame apokrife pasakojama,
kad apaštalai nustato tris dienas metuose, kuomet reikia pagerbti Dievo Motiną:
antrą dieną po Kristaus gimimo, gegužės 15 d. ir rugpjūčio 13 d. Jie taip pat
nustato tų dienų apeigas: laikomos pamaldos su Šventojo Rašto skaitiniais,
laiminama duona, kuri parsinešama į namus[7].
Žinoma, apokrifo autorius apaštalų autoritetu įteisina jo bendruomenėje
gyvavusias liturgines apeigas Dievo Motinos garbei. Minėtos šventės ir duonos
laiminimo apeigos periimtos iš pagoniškos agrogultūros papročių[8]. Šios
apeigos minimos ir šv. Epifanijaus Salamiečio († 403 m.) 370 m. rašytame laiške Arabijai, kuriame pasakojama apie
kolyridianų sektą, kur vyksta apeigos Marijos garbei: „ moterys kepa papločius
visuomet Mergelės vardan, susirenka kartu ir <...> švenčia pamaldas Jos
vardui su moterimis patarnautojomis.“[9]
Epifanijus šią sektą kaltino Marijos sudievinimu ir leidimu moterims tarnauti
liturginėse apeigose. Tačiau, dera pastebėti, kad Epifanijus skeptiškai vertino
šventųjų kultą apskritai. Jis teigė, kad šventieji yra gerbtini kaip
pavyzdžiai, tačiau jie nenusipelno atskiro kulto, nes dera garbinti ne
kūrinius, o jų Kūrėją.[10] Toks
požiūris nebuvo kažkuo išskirtinis IV amžiaus Bažnyčioje, kurioje tuo metu
suklestėjo šventųjų kultas. Vieni Bažnyčios ganytojai jį vertino teigiamai,
kiti jame įžvelgė pagoniškų papročių perėmimą.[11]
Epifanijus teigia: „tegul Marija būna pagarboje, bet tegul Tėvas, Sūnus ir
Šventoji Dvasia būna garbinami, tegul niekas negarbina Marijos.“[12] Dar
nebuvo nustatytas skirtingas Dievo ir šventųjų garbinimo kulto laipsnis (latria, hyperdulia, dulia), todėl
Epifanijus teisingai teigė, kad tik vienam Dievui priklauso aukščiausioji
pagarba. Tad tikriausiai, kolyridianų sekta buvo tiesiog krikščionių
bendruomenė, kuri praktikavo VI knygose
aprašytas liturgines apeigas Marijos garbei. Šiame kontekste šv. Epifanijus
užsimena apie Marijos gyvenimo užbaigtį: „Aš nesakau, kad ji liko nemirtinga,
bet netvirtinu, kad ji mirė.“[13] Šis
mįslingas retorinis pasakymas gali reikšti, kad Epifanijus nenori palaikyti
apokrifinės tradicijos, tačiau ir nesiekia paneigti tikėjimo, kad Marija
pasiekė Dangaus garbę su siela ir kūnu.
Tarsi tai patvirtindamas jis Mariją lygina su Eliju, kuris buvo mergelė,
bei nepatyrė mirties, nes buvo paimtas Dangun ugnies vežime.[14] 377
m. parašytame Panarione,
smerkiančiame įvairias erezijas, Epifanijus pasakoja apie antidikomarianitus,
kurie neigė amžinąją Marijos mergystę ir teigė, kad po Jėzaus, Marija turėjo ir
kitų vaikų. Šiame kontekste Epifanijus jau plačiau kalba apie Marijos likimą:
„šventoji Mergelė galbūt mirė ir buvo palaidota – jos užmigimas buvo garbingas,
o mirtis tyra, o jos vainikas buvo mergystė. O galbūt ji buvo pasmerkta mirčiai
– kaip Raštas teigia: ir kalavijas pervers jos sielą, - jos šlovė tarp kankinių
ir jos kūnas, iš kurio kilo šviesa pasauliui, [ilsisi] tarp palaimintųjų.
Arba ji išliko gyva, nes Dievui yra įmanoma viskas, ko Jis nori. Niekas
nežino jos [gyvenimo] pabaigos.“[15]
Epifanijus šiame tekste pakartoja to meto aplinkoje gyvavusias tris teorijas
apie Marijos žemiškojo gyvenimo baigtį:
1.
Marija mirė garbinga mirtimi išlikdama Mergele;
2.
Marija tapo kankine;
3.
Marija nemirė – Ji yra pas Dievą.
Pats Epifanijus nepalaiko nei vienos teorijos, tačiau jų ir nepaneigia.
Tačiau jo liudijimas vertingas tuo, kad pirmasis iš Bažnyčios rašytojų paliečia
šią temą, kuri taps ypatingai svarbi VI a pab – VII a. Tėvams.
Apibendrinant galima teigti, kad IV amžius svarbus tuo, kad ima plisti
pirmosios liturginės praktikos įtakotos ankstyvųjų pasakojimų apie Marijos
Užmigimą. Taip pat, pirmasis iš Bažnyčios rašytojų – šv. Epifanijus Salamietis
370 ir 377 m. savo raštuose nagrinėjo Marijos pomirtinio likimo klausimą.
[1]
Kapadokijos Tėvai – šv. Bazilijus Didysis († 379 m.), Šv. Grigalius Nysietis (†
394 m.) ir šv. Grigalius Nazianzietis († 390 m.)
[2] Shoemaker S. Cult of the Virgin in the
fourth century: a fresh look in some old and new sourses // www.academia.edu/1057325/The_Cult_of_the_Virgin_in_the_Fourth_Century_A_Fresh_Look_at_Some_Old_and_New_Sources
2013.04.17.
[3]Gambero L. Mary and the Fathers of the
Church // Mariology. Ten pat. P. 142.
[4] Shoemaker S. Cult of the Virgin in the
fourth century: a fresh look in some old and new sourses. Ten pat.
[5] Gambero L. Mary and the Fathers of the
Church // Mariology. Ten pat. P. 143.
[6]
Mokslininkai Ėmimo į Dangų nekanonines tradicijas skirsto į dvi grupes: Palmės šakos nuo gyvybės medžio ir Betliejaus Plačiau apie tai kalbama II
darbo dalyje.
[7] Shoemaker S. Cult of the Virgin in the
fourth century: a fresh look in some old and new sourses. Ten pat.
[8] Ten
pat.
[9] Shoemaker S. Epiphanius of Salamis, the
Kollyridians, and the Early Dormition Narratives: The Cult of the Virgin in the
Fourth Century //
www.academia.edu/1057328/Epiphanius_of_Salamis_the_Kollyridians_and_the_Early_Dormition_Narratives_The_Cult_of_the_Virgin_in_the_Fourth_Century
2013.04.21
[10] Shoemaker S. Cult of the Virgin in the
fourth century: a fresh look in some old and new sourses. Ten pat.
[11] Shoemaker S. Epiphanius of Salamis, the
Kollyridians, and the Early Dormition Narratives: The Cult of the Virgin in the
Fourth Century. Ten pat.
[12] Ten
pat.
[13] Shoemaker S. Cult of the Virgin in the
fourth century: a fresh look in some old and new sourses. Ten pat.
[14] Shoemaker S. Cult of the Virgin in the
fourth century: a fresh look in some old and new sourses. Ten pat.
[15] Ten
pat.
Komentarai
Rašyti komentarą