Marijos Dangun Ėmimo šventei plintant Rytų Bažnyčioje, atsirado pirmosios
homilijos skirtos šiam minėjimui. Pirmoji iš tokių – Jono Tesalonikiečio, kuris
buvo šio miesto vyskupas tarp 610 – 649 m.[1] Jis
savo homilijoje pateikia ortodoksinę nekanoninių tradicijų apie Marijos
Užmigimą versiją. Jono tikslas buvo savo bendruomenei papasakoti apie Marijos
gyvenimo pabaigą bei paruošti eilinį tikintįjį šventai mirčiai.[2]
Kita Livijas mieso Palestinoje, vyskupo Theoknos homilija (apie 630 m)
aiškiai paliudija tikėjimą Marijos kūno prikėlimu. Theoknos mažai remiasi
nekanoninėm tradicijom, bet Marijos Išaukštinimą siekia pagrįsti Šventojo Rašto
įvaizdžiais bei dieviškosios Motinystės privilegija.[3]
Gražiausia teologine ir retorine prasme yra Jeruzalės patriarchui Modestui († 630 m.)
priskiriama homilija, tikriausia parašyta po III Konstantinopolio Susirinkimo
(680 – 681 m.). Marijos Išaukštinimą susieja su velykiniu Įvykiu – Marijai
išsipildė tai, kas nutiks kiekvienam tikinčiajam.[4]
VIII a. subrandino gilius teologinius svarstymus Marijos Ėmimo į Dangų
tema. Šv. Andrius Kretietis († 740 m.) paliko tris homilijas šia tematika. Jis
Marijos mirtį laiko dalyvavimu Kristaus pergalėje, dėl kurios Ji yra
prikeliama. Kiekvieno krikščionio mirtis tėra dormitio (užmigimas). Marijos Prikėlimas užbaigia žmonijos
atpirkimo istoriją: „Mirtis, kuri yra sava žmogui, taip pat pasiekė ir ją,
tačiau, ne tam, kad įkalintų, kaip yra su mumis arba idant nugalėtų ją. Dieve,
apsaugok! Jai tai buvo tik saugus užmigimo (Dormition) patyrimas, kuris atėjo
iš aukščiau, vedantis ir mus aukštyn, link mūsų vilties šaltinio.“[5]
Šv. Germanas, Konstantinopolio patriarchas (715- 730 m.) savo homilijose
Mariją pristato kaip Išganymo bendradarbę, žmonių Užtarėją: „aš tave padarysiu
pylimu pasauliui, tiltu tiems, kurie blaškomi potvynio, arka tiems, kurie yra
išgelbėti, lazda tiems, kurie vedami už rankų, nusidėjėlių užtarėja ir
kopėčiom, kurios nuveda žmogų į Dangų.“[6]
Vienos iš paskutinių patristinio laikotarpio Dormitio šventės homilijų
yra parašytos apie 730 – 740 m. šv. Jono Damaskiečio († 750 m.). Jose Marijos
Išaukštinimas pristatomas kristocentrinėje perspektyvoje. Kadangi Kristus iš
Marijos gavo žmogiškumą, tai mainais Jis panoro apdovanoti savo Motiną ypatinga
privilegiją – paimdamas ją į Dangų su kūnu ir siela. Marija yra Valdovė ir
Karalienė. Dėl Jos išaukštinimo, Kristus visa palenkė Marijos valdžiai: „pirma
ji turėjo būti paskirta mirtingumui, kad būtų apgaubta nemirtingumu, nes
kūrinijos Viešpats neatmeta bausmės mirtimi. Ji mirė kūnu, sunaikino mirtį
mirtimi, per gendamumą suteikė negendamumą ir savo pačios mirtį padarė
prisikėlimo šaltiniu.“[7]
[1] On
the Dormition of Mary: early patristic homilies / ed. B. E. Daley. New York.
1998. P. 12.
[2] Ten
pat. P. 13.
[3] Ten
pat. P. 14.
[4] On
the Dormition of Mary: early patristic homilies / ed. B. E. Daley. Ten pat. P.
15-16.
[5] Gambero
L. Mary and the Fathers of the Church // Mariology. Ten pat. P. 156.
[6] Ten
pat. P. 153.
[7] Ten
pat. P. 161.
Komentarai
Rašyti komentarą