Mergelės Marijos asmens samprata II - III a. Bažnyčioje

Apaštalinės Bažnyčios mokymas apie Mergelę Mariją randamas Naujojo Testamento raštuose, toliau vystomas apaštališkųjų tėvų ir apologetų traktatuose. Juose Marija pristatoma kaip neatskiriama Bažnyčios kerygmos dalis.
Pirmasis iš apaštališkųjų tėvų Marijos vaidmenį Išganymo istorijoje aptaria šv. Ignotas Antiochietis (†107-115 m), antrasis Antiochijos vyskupas po apaštalo Petro. Ignotas savo laiškuose įvairioms bendruomenėms Mariją pamini 5 kartus. Mariją jis mato kaip tikrosios Jėzaus žmogystės įrodymą – Jėzus tikrai gimė iš Mergelės ir tapo žmogumi, o nebuvo bekūnė dvasia[1]: „tėra vienas gydytojas – kūniškas ir dvasinis, gimęs ir negimęs, pasirodęs kūne Dievas, tikrasis gyvenimas mirtyje, kilęs iš Marijos ir Dievo <...> Jėzus Kristus, mūsų Viešpats.[2]“ Ignotas pabrėžia, kad Marijos mergeliškumas yra didelis slėpinys: „šio pasaulio kunigaikščiui buvo apgaubta paslaptimi Marijos mergystė bei gimdymas, panašiai kaip Viešpaties mirtis – trys šaukte šauktinos paslaptys, kurios įvyko Dievo tyloje.“[3]
Šv. Justinas (†165 m.) pirmasis iš tėvų Mariją ima vadinti Naująja Ieva, kuri savo klusnumu atitaisė senosios Ievos prasižengimą[4]. Šią teologinę idėją plačiau išvysto šv. Ireniejus Lionietis (†202 m.) Savo raštuose jis apie Mariją kalba kaip apie Naująją Ievą, Užtarėją, Bažnyčios paveikslą[5]. Jisai plėtoja apaštalo Pauliaus mokymą apie Kristų kaip Naująjį Adomą. Kaip Adomas buvo sukurtas, o ne gimė iš vyro ir moters bendradarbiavimo, taip ir Kristus nužengė į Mariją, kad gimtų iš šios tyriausios Mergelės, taip iš jos gaudamas žmogystę[6]. Kaip Kristus yra senojo Adomo atpirkėjas, taip Marija yra Ievos kalčių atitaisytoja: „nepaklusdama ir sau, ir visai žmonių giminei [Ieva] tapo mirties priežastimi, taip ir Marija, turėdama paskirtą vyrą, bet vis delto mergelė, paklusdama ir sau, ir visai žmonių giminei tapo išgelbėjimo priežastimi <...> šitaip ir Ievos nepaklusnumo mazgą išrišo Marijos paklusnumas: ką buvo mergelė Ieva surišusi netikėjimu, tai išrišo Mergelė Marija tikėjimu.“[7]
Greta Bažnyčios rašytojų kūrybos, šiuo laikotarpiu ypatingai paplinta ir nekanoninė literatūra – apokrifai. Nors Bažnyčia visais laikais nepripažino šių šaltinių vertės, tačiau jie yra svarbūs to meto tikėjimo ir liaudiškojo pamaldumo liudininkai. Dažniausiai apokrifai būdavo sukuriami jau esančiai liturginei ar tikėjimo praktikai įteisinti, nukeliant ją į apaštalų laikus. Tarp itin reikšmingų apokrifų skirtų Mergelei Marijai, žinomiausias yra tarp 120-140 m. sukurtas Genesis Mariae. (Marijos Gimimas arba Jokūbo Proevangelija) Yra išlikę 130 graikiškų manuskriptų, seniausias iš jų siekia III a.[8] Šis apokrifas įtakojo Marijos tėvų – Joakimo ir Onos kultą,  bei Marijos paaukojimo Šventykloje šventės atsiradimą. Šiame kūrinyje randamos svarbios idėjos apie Mergelę Mariją, kurios atspindi to meto krikščioniškų bendruomenių tikėjimą – nuo pat gimimo ji buvo pašvęsta Dievui ir apsaugota nuo susitepimo (paaukojimas Šventykloje); Mergelė prieš gimdymą, Mergelė gimdymo metu, Mergelė po gimdymo.
Taip pat manoma, kad III a. , o tikriausiai jau ir II a., tarp judeo-krikščionių ir gnostikų bendruomenių pasirodė pirmieji pasakojimai apie Marijos mirtį, kur teigiama, kad Marijos siela buvo paimta į Dangų, o kūnas paslėptas iki mirusiųjų prisikėlimo dienos.[9]
Greta nekanoninių tradicijų, iš III a. mus pasiekia ir liturginės praktikos skirtos Mergelei Marijai – tai himnas (arba malda) Sub tuum praesidium ( Tavo apgynimo): „ Tavo gailestingume ieškome prieglobsčio Dievo Gimdytoja. Mūsų maldų neatmeski [mūsų] reikaluose, bet nuo pavojų iškelbėk mus, vienintele tyriausioji, vienintele palaimintoji.“[10]
Yra išlikusi papiruso atraiža su šia malda datuojama 250 – 280 m., rodanti, kad žodinėje tradicijoje ši malda buvo žinoma jau iki 250 m. Sub tuum praesidium gimė Aleksandrijos bažnyčioje ir buvo naudojama Kalėdų liturgijoje.[11] Ši malda atskleidžia kelias svarbias teologines idėjas:
1.                            Ypatingas Marijos išrinkimas ir išskirtinumas (vienintelė palaimintoji);
2.                            Amžinoji Marijos mergystė (vienintelė tyriausioji);
3.                            Dieviškoji Motinystė (Dievo Gimdytoja)
Svarbus yra ir titulo Theotokos (Dievo Gimdytoja) taikymas Marijai, dar iki polemikos su Nestorijumi ir Efezo susirinkimo (431 m.)
Apibendrinant galima teigti, kad II ir III amžius yra ankstyvosios mariologijos epocha. Bažnyčios rašytojų, liaudiškojo pamaldumo šaltinių ir liturgijos praktikų liudijmas Mariją pristato kaip nepakeičiamą Išganymo plano dalyvę – Mergelę ir Dievo Gimdytoją, kuri savo klusnumu ir bendradarbiavimu su Dievo Sūnumi atitaisė Ievos kaltę ir tapo išganymo priežastimi visai žmonijai.




[1] Buby B. Mary of Galilee. New York. 2003. V. III. P. 10.
[2] Bažnyčios Tėvai. Antologija / sud. D. Alekna, V. Ališauskas. Vilnius. 2003. P. 48.
[3] Ten pat. P. 52.
[4] Gambero L. Mary and the Fathers of the Church // Mariology. A guide for priests, deacons, seminarians and consecrated persons / ed. M. Miravalle. Goleta. 2007. P. 128.
[5] Buby B. Mary of Galilee. V. III. Ten pat. P. 28.
[6] Bažnyčios Tėvai. Antologija. Ten pat. P. 247-250.
[7] Ten pat. P. 250-251.
[8] Infancy Gospel of James //www.earlychristianwritings.com/infancyjames.html. 2013.04.16.
[9] Haffner P. The Assumption of Our Lady // Mariology. Ten pat. P. 318.
Apie tai plačiau kalbama II darbo dalyje.
[11] The Sub tuum praesidium // Ten pat.

Komentarai

Rašyti komentarą