Marijos Ėmimo į Dangų samprata Vakarų Bažnyčioje iki 1950 m.

Pirmosios nekanoninės tradicijas kalbančios apie Marijos pomirtinį likimą, liturginis šventimas, Bažnyčios rašytojų teologiniai svarstymai kilo Rytų Bažnyčioje.
Lotyniškos nekanoninių tradicijų versijos Vakaruose pasirodė V a., tačiau Pseudo-Gelazijaus dekretas (550 m.) pasmerkia jas kaip apokrifines.[1] Pirmasis Vakarų Bažnyčios rašytojas, kuris kalbėjo apie Marijos Ėmimą į Dangų, buvo šv. Grigalius Tūrietis apie 587 m. savo knygoje Liber in gloria martyrum[2]. Paskutinis Vakarų Bažnyčios Tėvas šv. Izidorius Sevilietis (†636 m.) apie Marijos gyvenimo pabaigą rašo: „ niekur nerašoma apie jos mirtį, bet kaip kurie teigia, jos kapą galima rasti Juozapato slėnyje.“[3] Liturginis šios slėpinio paminėjimas pirmiausia gimė Galijos Bažnyčioje VI a., o apie VII a. vid pasiekė ir Romos bažnyčią. Popiežius Sergijus I (687 – 701 m.), kilimo iš Sirijos, nurodė, kad per tris didžiasias Marijos šventes: Apreiškimą (kovo 25 d.), Užmigimą (rugpjūčio 15 d.) ir Gimimą (rugsėjo 8 d.) būtų rengiamos procesijos į Didžiąją Marijos baziliką (Maria Maggiore).[4] VIII amžiuje įtakojant popiežiui Hadrianui I (772 – 795 m.), šventės titulas iš Dormitio virto į Asumptio (Paėmimas). Popiežius Leonas IV (847 – 855 m.) įvedė šios šventės oktavą.[5] Pirmasis teologinis traktatas  de Assumptione Beatae Mariae Virginis skirtas šiam slėpiniui atsirado XI a., jame Marijos Dangun Ėmimas aiškinamas remiantis jos dieviškąja motinyste ir nenutrūkstamu ryšiu su Sūnumi.[6] Didieji Viduramžių teologai, tokie kaip šv. Albertas Didysis ir šv. Tomas Akvinietis, neskyrė šiai temai atskiro veikalo, tačiau savo darbuose, visuomet tvirtino, kad Marija yra paimta į Dangų su kūnu ir siela. Šv. Bonuventūras († 1274 m.) teigė, kad Marijos laimė nebūtų buvusi pilutinė, jei ji į Dangų būtų paimta be kūno, nes tik drauge su siela ir kūnu žmogus yra pilnas asmuo: „siela nėra asmuo, bet siela sujungta su kūnu yra asmuo. Yra apreikšta, kad ji yra ten [Danguje] su siela ir kūnu. Kitaip ji nepaveldėtų pilnutinio palaiminimo.“[7] Dauguma teologų rėmėsi IV Dievo Įsakymu, liepiančiu gerbti tėvus, tad Marijos Išaukštinimą jie laikė Kristaus meilės Motinai išraiška. Teigta, kad kūnas, kuris nešiojo ir pagimdė Dievą, negalėjo būti atiduotas sugraužti kirminams.[8] Įtakos tokiam teiginiui turėjo tuo metu plitęs mokymas apie Nekaltąjį Marijos Prasidėjimą. Skolastikinės teologijos mokymą šia tema galima išreikšti teze: potuit, voluit, fecit (Dievas galėjo tai padaryti, Jis norėjo tai padaryti, Jis tą padarė).[9] Ankstyvieji reformatoriai išlaikė mokymą, kad Marija yra Dangiškoje garbėje su savo Sūnumi: „Nėra jokių abėjonių, kad Marija yra Danguje. Kaip tai įvyko mes nežinome. Ir kadangi Šventoji Dvasia, mums nieko apie tai neapreiškė, mes negalime parašyti jokio tikėjimo teiginio, užtenka žinoti, kad ji gyvena Kristuje.“ (Martynas Liuteris, 1522 m.); „mes tikime, kad tyras nekaltasis Dievo Nešiotojos būstas, Mergelė Marija,
Šventosios Dvasios buveinė, tai yra jos šventasis kūnas, nuneštas angelų į Dangų.“ (H. Bulingeris, 1590 m.) Žinoma, greitai įvairios reformuotų krikščionių bažnyčios atsisakė Marijos kulto, tik Anglikonų liturgijoje yra išlikusi Palaimintosios Mergelės Marijos šventė minima rugpjūčio 15 d. Šio paminėjimo maldoje prašoma, „kad mes kartu su ja (Marija), galėtume patirti Tavo amžinosios karalystės garbę[10]. Epochoje po Tridento Susirinkimo (1545 – 1563 m.) Marijos Dangun Ėmimas buvo aiškinamas remiantis šiomis priežastimis:[11]
  1. Marija kaip Naujoji Ieva – Jos Išaukštinimas yra galutinė Moters pergalė                                                     prieš gyvatę (Pr 3,15);
  2. Nepertraukiamas Marijos ir Jos Sūnaus ryšys;
  3. Nekaltojo Prasidėjimo privilegija ir asmeninis nenuodėmingumas;
  4. Amžinoji Mergystė – kūnas nesuterštas nuodėme;
  5. Marijoje Dievas parodė, kas laukia visų tikinčiųjų.
1854 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus IX savo apaštaline konstitucija Ineffabilis Deus dogmatizavo mokymą, kad Marija nuo pat pirmos savo prasidėjimo akimirkos buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės.[12]  Kartu ir mokymas, kad Marija po mirties į Dangų paimta su kūnu ir siela tapo daugiau nei Bažnyčios tradicija ar teologų mokymu, bet beveik būtina katalikams tikėti tiesa, nors ir nedogmatizuota.[13] Nesutepta gimtosios ir jokios asmeninės nuodėmės, tuo būdama išskirtinė iš visos žmonijos, Marija negalėjo patirti mirties, kaip nuodėmės pasėkmės ir sutrūnyti kape. Tad jos pomirtinis išaukštinimas atrodė teologiškai teisingiausia ir patikimiausia ir labiausiai pagrįsta idėja. Todėl kilo idėja dogmatizuoti ir šį mokymą. Tarp 1849 – 1950 m. į Vatikaną buvo nusiųsti 113 kardinolų, 18 patriarchų, 2500 vyskupų, 32 000 kunigų ir vienuolių, 50 000 moterų vienuolių ir 8 000 000 pasauliečių prašymai paskelbti Marijos Ėmimo į Dangų dogmą.[14] Popiežius Pijus XII (1939 – 1958 m.) nuo savo pontifikato pradžios domėjosi šiuo klausimu, iniciavo istorinius ir teologinius tyrimus apie Marijos Ėminą į Dangų, o 1946 m išleido encikliką Deiparae Virginis Mariae, kurioje klausė hierarchų nuomonės: „ Mes norime sužinoti, ar jūs, garbingieji broliai, su remdamiesi savo mokslingumu ir išmintimi galvojate, kad Nekaltosios Mergelės Marijos Paėmimas su kūnu, gali būti pateiktas ir apibrėžtas kaip tikėjimo dogma, ir ar greta jūsų pačių noro to trokšta ir jūsų dvasininkija bei žmonės.“[15] Iš parašiusių 1181 vyskupų, su dogmos definicija nesutiko 22 (6 iš jų netikėjo, kad tai apreikšta tiesa, o 16 nematė tam būtino),
iš 29 abatų ir prelatų nesutiko 2, iš 206 apaštalinių vikarų – 3, iš 381 titulinio vyskupo – 5.[16] Gavęs Dievo Tautos pritarimą, popiežius nusprendė šią tiesą dogmatizuoti.



[1] The decretum gelasium de libris recepiendis et non recepiendis // www.tertullian.org/decretum_eng.htm 2013.04.22
[2]Shoemaker S. Ancient traditions of the Virgin Mary‘s dormition and assumption. Ten pat. P. 37.
[3]  Haffner P. The Assumption of Our Lady // Mariology. Ten pat. P. 320.
[4] Ten pat. P. 332.
[5] The feast of Assumption // Ten pat.
[6] Vorgrimler H. Naujasis teologijos žodynas. Kaunas. 2003. P. 331.
[7]  Haffner P. The Assumption of Our Lady // Mariology. Ten pat. P. 337.
[8] Encyclopedia of Catholicism / ed. R. P. Mcbrien. San Francisco. 1999. P. 104.
[9] Encyclopedia of Catholicism. Ten pat. P. 104.
[11]  Haffner P. The Assumption of Our Lady // Mariology. Ten pat. P. 338.
[12] Fehlner P. The predestination of the Virgin Mother and her Immaculate Conception // Mariology. A guide for priests, deacons, seminarians and consecrated persons / ed. M. Miravalle. Goleta. 2007.  P. 264.
[13] Feast of Assumption// Ten pat.
[14] Theotokos. a theological encyclopedia of blessed Virgin Mary / ed. M. O‘Carroll. New York. 1982. P. 56.
[16]  Theotokos. a theological encyclopedia of blessed Virgin Mary / ed. M. O‘Carroll. Ten pat. 56.

Komentarai

Rašyti komentarą