1950 m. lapkričio 1 d. popiežius Pijus XII savo apaštaline konstitucija Munificentissimus Deus, dogmatizavo mokymą,
kad Mergelė Marija, po mirties į Dangų buvo paimta su siela ir kūnu: „Mes
skelbiame, nutariame ir apibrėžiame kaip Dievo apreikštą dogmą, kad Nekaltoji
Dievo Motina, visuomet Mergelė Marija, baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su
kūnu ir siela paimta į dangaus garbę.“[1]
Aiškindamas šį Marijos gyvenimo slėpinį, popiežius išskiria kelis aspektus,
kurie liudija šios tikėjimo tiesos teisingumą:
Nekaltojo Prasidėjimo privilegija
– Pijus XII moko, kad kiekvienam žmogui lemta patirti mirtį ir kūno suirimą ir
tik tuomet gauti atpildą iš Dievo. Tik laikų pabaigoje kūnas bus prikeltas ir
sujungtas su siela. Kadangi Marija pradėta be gimtosios nuodėmės, jai ši bendra
taisyklė negalioja ir jos kūno pašlovinimo nereikėjo laukti iki laikų pabaigos.[2]
Marijos ryšys su Kristumi –
Marija kaip Naujoji Ieva ir kaip Dievo Sūnaus Motinai, visiškai priklauso
Kristui ir yra su Juo glaudžiai susieta. Ji kartu su Kristumi dalyvavo kovoje
prieš piktąją dvasią – gyvatę (plg Pr 3,15), todėl dabar dalyvauja ir Kristaus
pergalėje: „Todėl, kaip šlovingas Kristaus prisikėlimas buvo esminė šios
pergalės dalis ir galutinis ženklas, taip ir ta kova, kuri Palaimintajai
Mergelei ir Jos Dieviškajam Sūnui buvo bendra, turi užsibaigti jos mergiško
kūno išaukštinimu.“[3]
Bažnyčios Mokymas – Popiežius
apžvelgia Bažnyčios Mokymą šiuo klausimu. Jis cituoja šv. Joną Damaskietį, šv.
Germaną iš Konstantinopolio, Amadėjų iš Lozanos, šv. Antaną Paduvietį, šv.
Albertą Didijį, Šv. Tomą Akvinietį, šv. Bernardiną Sienietį, šv. Robertą
Belarminą, šv. Pranciškų Salezą ir kitus. Pasiremdamas tuo, kad ilgus amžius
Bažnyčios Mokymas šia tema buvo panašus, popiežius pripažįsta tai kaip įrodymą,
jog Marijos Ėmimas į Dangų yra Dievo apreikšta tiesa, kadangi Bažnyčią veda Šventoji
Dvasia: „tuo būdu iš įprastinio mokomojo Bažnyčios autoriteto visuotinio
sutarimo, mes gauname tikrą ir tvirtą įrodymą, kad Palaimintosios Mergelės
Marijos kūno Paėmimas į Dangų, kurio savo prigimtinėmis jėgomis tikrai negalėtų
pažinti jokia žmogaus proto galia, kadangi tai yra susieją su skaisčiojo
mylinčios Dievo Motinos kūno išaukštinimu danguje, yra tiesa, kuri buvo
apreikšta Dievo ir todėl visi Bažnyčios vaikai turi tuo tvirtai ir ištikimai
tikėti.“[4]
Dievo Tautos liudijimas – Pijus
XII pamini daugybę prašymų paskelbti šią dogmą, teigimus atsiliepimus į jo
apaštalinį laišką Deiparae Virginis
Mariae, bei nenutrūkstamą Dievo Tautos pamaldumo pašlovintajai Dievo
Motinai liudijimą,[5] kuris sutapdamas su
Bažnyčios Mokymu, leidžia čia atpažinti Dievo veikimą: „Šis nuostabus vyskupų
bei tikinčiųjų sutarimas patvirtina, kad Dievo Motinos kūno paėmimas į dangų
gali būti apibrėžtas kaip tikėjimo dogma, kadangi jis parodo mums sutapimą
įprastinio Bažnyčios mokomojo autoriteto mokymo su tikėjimu krikščioniškosios
liaudies, kurią tas pats mokomasis autoritetas palaiko ir nukreipia, taip
savaime ir visiškai tikru ir neklaidingu būdu įrodydamas šią privilegiją esant
Dievo apreikšta tiesa ir glūdinčią <...> dieviškame depozite.“[6]
Liturgijos liudijimas – kadangi
liturgija „yra dangiškųjų tiesų išpažinimas, pavaldus aukščiausiajam mokomajam
Bažnyčios autoritetui, [ji] gali pateikti ne mažesnės vertės įrodymų ir
liudijimų, kai sprendžiama dėl kokio nors atskiro krikščioniškos doktrinos
punkto.“[7]
Popiežius pateikia Marijos Ėmimo į Dangų šventės raidą ir liturgines maldas,
tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų Bažnyčios liturginio šios šventės lobyno.
Popiežius pastebi, kad liturgija kyla iš tikėjimo, todėl toks visur paplitęs ir
iškilmingas šios šventės minėjimas, įrodo, kad ši tikėjimo tiesa yra sava ir
priimtina.
Pavyzdys ir viltis tikintiesiems
- Galiausiai popiežius paliečia savo laikmečio žaizdas – materialistines
diktatūras, kurios sukėlė II Pasaulinį karą ir savo ideologijose nuvertino
žmogaus kūną, laikydamos jį tik įrankiu, todėl viliasi, kad išaukštintos Dievo
Motinos pavyzdys, aiškiausiai paliudys, kas laukia kiekvieno tikinčiojo laikų
pabaigoje: „todėl, kai apgaulingi materialistiniai mokymai ir iš tų mokymų
plaukiantis moralinis sugedimas, keldami nesantaiką tarp žmonių, grasina
užgesinti dorybės šviesą ir sugriauti jų gyvenimus, šiuo nuostabiu būdu visi
aiškiai gali matyti, kokiam didžiam tikslui yra skirti mūsų kūnai ir sielos.
Pagaliau, viliamės, kad tikėjimas Marijos kūno Paėmimu į dangų, padarys mūsų
tikėjimą savo pačių prisikėlimu stipresnį ir veiksmingesnį.“[8]
[1] Pijus
XII. Munifficentissimus Deus. Apaštalinė
konstitucija, apibrėžianti Švč. Mergelės Marijos Paėmimo į dangų dogmą //
Bažnyčios Mokymas / sud. J. Persie. Kaunas. 2012. T. V. P. 209.
[2] Ten
pat. P. 186.
[3] Ten
pat. P. 206.
[4]Pijus
XII. Munifficentissimus Deus.
Apaštalinė konstitucija, apibrėžianti Švč. Mergelės Marijos Paėmimo į dangų
dogmą // Bažnyčios Mokymas / sud. J. Persie. Ten pat. P. 190.
[5]
Šventovės, meno kūriniai, Dangun Paimtosios globai pavestos šalys, miestai,
vienuolijos ir rožinio malda
Ten pat. P. 192.
[6] Ten
pat. P. 189.
[7] Ten pat.
P. 192.
[8] Ten
pat. P. 209.
Komentarai
Rašyti komentarą