Kalbant apie Mergelę Mariją Naujajame Testamente, pirmiausia dera
pasakyti, kad įkvėptieji rašytojai pateikė ne istoriją, bet Bažnyčios skelbimą
apie Jėzų Kristų ir Jo Gerąją Naujieną. Mergelė Marija minima tiek kiek ji yra
susijusi su Kristumi ir Jo išganančia veikla. Ankstyviausias Marijos paminėjimas
Naujajame Testamente – tarp 49 – 55 m. parašytame Pauliaus laiške Galatams: „Bet,
atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų
įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume
įvaikystę.“ (Gal 4, 4-5). Nors ši perikopė grynai kristologinė ir čia
tikriausiai neminimas stebuklingas Jėzaus prasidėjimas, bet galima pastebėti,kad
Paulius čia kalba apie Kristaus kenozę: Dievo siunčia savo Sūnų, kuris tampa
žmogumi gimdamas iš moters. Tad Marija suprantama, kaip Dievo Sūnaus motina,
Išganymo plano dalininkė.[1]
Seniausioje evangelijoje priskiriamoje Morkui (tarp 60-70 m.) Marija
tiesiogiai paminima dviejose tekstuose, o netiesiogiai – viename.[2] Šiose
perikopėse Marija vaizduojama kaip savo šeimos narė. Jėzaus giminaičiai ir
pažįstami (senoji Jėzaus šeima) neatpažįsta jame Mesijo, veikiančio Dievo galia
– ji siekia jį sustabdyti arba pasisavinti. Todėl Jėzus kalba apie naują šeimą,
kurios pagrindas nebe kraujo ryšiai, o tikėjimas: „Štai mano motina ir broliai!
Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“. (Mk 3,
34-35).
Ar Marija pritarė senosios šeimos skeptiškumui Jėzaus atžvilgiu ? Morkus
šito nedetalizavo. Jis apsiriboja Mariją pristatydamas kaip ištikimą motiną,
senosios šeimos narę[3].
Įdomus Morkaus Jėzui taikomas titulas – Marijos sūnus (Mk 6,3), nes judaizmo
tradicijoje svarbiau yra tėvo vardas, gal būt taip Morkus pamini stebuklingąjį
Jėzaus prasidėjimą.
Evangelija pagal Matą (65-75 m.) kalba apie Mariją kaip pažadėtojo
Emanuelio Motiną (Iz 7,14). Matas pirmasis pateikia Jėzaus vaikystės
pasakojimus.
Marija čia užima svarbią vietą šalia Juozapo[4].
Matas tvirtai teigia mergelišką Jėzaus pradėjimą ir Mariją visuomet vaizduoja
esančią su sūnumi[5]. Perduodamas Morkaus
pasakojimą apie Jėzaus susitikimą su namiškias (Mk 3,31-35 // Mt 12, 48-49),
Matas perteikia panašią žinią apie naująją Jėzaus šeimą.
Evangelistą Luką (70-80 m.) galima laikyti pirmuoju mariologu, savo
raštuose skyrusiu Marijos asmeniui ir vaidmeniui svarbią vietą[6].
Lukas Mariją pristato ne vien kaip Jėzaus Motiną, bet kaip tobulą Kristaus
mokinio pavyzdį – „svarstantį visus įvykius savo širdyje“ (plg. Lk 2, 19). Ji
yra malonės pilnoji, kurią palaiminta vadins visos kartos. Paskutinį kartą Luko
raštuose ir Naujajame Testamente, Mariją regime aukštutiniame kambaryje drauge
su mokiniais besimeldžiančią. Lukui Marija yra Bažnyčios Motina ir tobula
Kristaus mokinė.
Evangelijoje pagal Joną (80-90 m.) Marija minima du kartus: Kanos
vestuvėse (Jn 2,1-12) ir po Jėzaus kryžiumi (Jn 19,25-27). Abiejuose tekstuose
Jėzus kreipdamasis į Motiną vartoja žodį moterie. Tokiu būdu Jonas nori
pabrėžti Marijos kaip Naujosios Ievos ir Bažnyčios prototipo reikšmę.
Abu tekstai pilni teologinės simbolikos, kuri leidžia Mariją išvysti
Naujosios Sandoros ir velykinio Įvykio šviesoje – ji yra ištikomoji Jėzaus
Mokinė ir Naujoji Jeruzalė, kurios globai patikėti Jėzaus mokiniai.[7]
Jono tradicijai priskiriama ir Apreiškimo knyga (70 arba 95 m.), kurios
dvyliktame skyriuje pasakojama apie paslaptingą moterį, kuri buvo „apsisiautusi
saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo
nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. (Apr 12, 1-2). Nors
dabartiniai egzegetai čia įžvelgia Bažnyčios, gimdančios naujus tikinčiuosius,
simbolį, tačiau neatmestina ir mariologinė šios perikopės interpretacija:
visoje Jono tradicijoje Marija vadinama Moterimi,
stovėdama po savo Sūnaus kryžiumi, ji kentėjo dvasines kančias („buvo nėščia ir
dėjavo“) ir tapo daugelio vaikų motina.[8]
Reikia pastebėti, kad ši perikopė pateikiama Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės
lekcionariume, kaip geriausiai išreiškianti išaukštintos Dievo Motinos slėpinį.
Apibendrinant galima teigti, kad Naujajame Testamente pastebimas
kokybinis Marijos vaidmens supratimas: nuo bevardės moters iki ištikimos Jėzaus
Mokinės ir Bažnyčios Motinos.
[1] Skinkaitis R. Trumpas mariologijos
kursas. Kaunas. 2008. P. 9-10.
[2] Mk 3,
31-35 (Naujoji Jėzaus šeima); Mk
6,1-6 (Jėzus – Marijos Sūnus); Mk 3, 20-21
(Saviškių reakcija į Jėzaus veiklą).
[3] Buby B. Mary of Galilee. New York. 2008.
V. I. P. 45.
[4] Mt 1,
16 (Marija – Jėzaus Motina); Mt 1, 17-25
(Jėzaus įsikūnijimas ir gimimas); Mt
2, 1-12 (Išminčių atvykimas); Mt 2, 13-15
(Bėgimas į Egiptą); Mt 2, 19-23 (Sugrįžimas iš Egipto).
[5] Buby B. Mary of Galilee. Ten pat. P. 62.
[6] Lk 1,
26-38 (Apreiškimas Marijai); Lk 1, 39-45
(Apsilankymas pas Elzbietą); Lk 1, 46-56
(Magnificat); Lk 2, 1-21 (Jėzaus gimimas ir apipjaustymas); Lk 2, 22-35
(Paaukojimas Šventykloje); Lk 2,
41-52 (Atradimas šventykloje); Lk 11,
27-28 (Palaiminimas Žodžio klausytojams);
Apd 1, 14 (Marija – Bažnyčios Motina).
[7] Skinkaitis R. Trumpas mariologijos
kursas. Ten pat. P. 30.
[8] Potterie de la I. Mary in the mystery of
covenant. New York. 1997. P. 257-259.
Komentarai
Rašyti komentarą