Norėčiau jums keliais sakiniais pa pasakoti, ką man teko patirti 1952 metais Lurde. 1945 m. aš baigiau karo tarnybą. Jos metu turėjau nelaimingą atsitikimą, o po to dar susirgau difterija. Dar prieš išeidamas į kariuomenę, aš prašiausi priimamas pas benediktinus misionierius. Taigi metais pas juos įstojau, bet turėjau vyresniesiems pasakyti, kad dar nesijaučiu visai sveikas. Vienuolyne dirbau virėju. Sveikatos problemos ne tik neišnyko, bet ir ėmė sunkėti. Noviciato pabaigoje mane nuodugniai tyrė Fribūro kantono ligoninėje. Nerasta jokių ligos požymių, viskas paaiškinta ta tarnaujant įvykusia nelaime ir difterija. Gydytojai man kalbėjo: „Jūs dar jaunas, viskas susitvarkys“. Taigi 1947 metais aš daviau pirmuosius įžadus trejiems metams. Sekančiais metais negalavimai paūmėjo. Pirmas nerimą keliantis požymis buvo regos sudvigubėjimas – visus daiktus mažiau susidvejinusius. Aš tuoj kreipiausi į akių gydytoją, man buvo leidžiami ir lašinami vaistai. Po kelių dienų viskas išnyko ir vėl ėmiausi savo darbų. Praėjus kelioms savaitėms, regos sutrikimas pasikartojo. Ir taip tęsėsi ilgą laiką – liga pasitraukdavo ir vėl grįždavo. Tuomet sutriko ir kalba. Broliai sakė: „Tavęs beveik negali suprasti. Kas tau yra?“ Man atrodydavo, lyg kažkas šaukšteliu spaustų liežuvį. Išėjus pasivaikščioti, labai greitai pavargdavau. 1950 metais atėjo diena, kai norėjau įžadais visiems laikams susieti save su vienuolynu – misijų vienuolynu. Ėmiau rimtai abejoti. Juk norėjau eiti
misijas, o dabar turiu sau pripažinti: „Esu ligonis. Vienuolyne tapau ne pagalbininku, o našta. Ką man daryti?“ Pasikalbėjau su vyresniuoju ir vėl atsiguliau į ligoninę tyrimams. Vėl niekaip nerado ligos, kalbėjo: „Difterija, nelaimė...“ Vyresnysis patarė: „Broli Leo, ramiai duokite amžinuosius įžadus. Gerasis Dievas kaip nors pasirūpins“. 1950 m. gruodžio 8 d. daviau įžadus ir visiems laikams susiejau save su vienuolynu. Netrukus liga staiga paūmėjo. Mišparų metu mano kairė pusė buvo visiškai paralyžiuota. Iš pradžių manyta, kad tai insultas. Tačiau tai buvo ne ši liga, ir po kelių dienų gydymo vėl galėjau vaikščioti bei kalbėti. Kiek pailsėjau, bet nebegalėjau atlikti visų darbų. Tai tęsėsi visus sekančius metus. Priepuoliai vis stiprėjo, likdavo vis daugiau pasekmių. Vis sunkiau galėjau vaikščioti, kalbėti ir matyti. 1951 m. vyresnysis pasakė man: „Pagaliau reikia išsiaiškinti, kas čia yra“. Jis pasiuntė mane į Th eodosianum ligoninę Ciuriche. Čia vėl mane nuodugniai tyrė ir po maždaug trijų savaičių gydytojas Lütholdas nustatė ligą: progresuojanti išsėtinė sklerozė. (...) Broliai pasitarė, ką turėtų daryti, ir
nusprendė pasiimti mane į vienuolyną bei ten patys slaugyti. Slauga vienuolyne buvo labai gera. 1952 m. pavasarį vyresnysis atėjo pas mane į kambarį ir tarė: „Broli Leo, šią naktį man į galvą atėjo viena mintis. Aš siunčiu jus į Lurdą. Jums tegali padėti gerasis Dievas ir Dievo Motinos užtarimas“. Aš širdyje labai džiaugiausi, kad galiu vykti į Lurdą, bet negalėjau to parodyti – negalėjau kalbėti, negalėjau pasakyti nei žodžio. Tuo metu jau buvo pažeisti ir vidaus
organai, beveik negalėjau valgyti: tik šiek tiek kviečių daigų, vaisių sulčių, kartais žalią kiaušinį. Tik tokį maistą dar galėjau virškinti. Atėjo maldinės kelionės į Lurdą laikas. 1952 m. balandžio 28 d. mane įkėlė į maldininkų iš vokiškai kalbančios Šveicarijos traukinį ir po 24 valandų jau buvau Lurde. Mus, ligonius, perkėlė į Accueil Notre Dame de Lourdes ligoninę. Tuo metu ten dar buvo didelės salės su 50 lovų kiekvienoje. Mane paguldė į pirmą lovą tokioje didelėje salėje.
Sekantį rytą vyko pamaldos prie grotos. Po jų mane nuvežė į maudykles. Grotos šaltinio vanduo apliejo mane, bet iš maudyklės pakilau kartu su savo liga. (...) Negalėjau ne tik kalbėti, bet ir duoti kokį nors ženklą – visi nariai buvo paralyžiuoti. Tą dieną Liono kardinolas Gerlier teikė palaiminimą ligoniams. Aš buvau tarp ligonių pirmoje eilėje, maždaug paskutiniame trečdalyje. Kai kardinolas kaip tik priešais mane teikė palaiminimą su Švč. Sakramentu monstrancijoje, per visą mano kūną nuo galvos iki kojų perėjo lyg žaibo smūgis. Man aptemo akyse, aš praradau sąmonę. Mano paskutinė mintis buvo: „Na, dabar gali mirti“. Staiga aš pastebėjau, kad klūpiu priešais vyskupą. Tuoj priėjo vienas gydytojas šveicaras, suėmė mano pečius ir paklausė: „Broli Leo, kas jums yra?“ Aš galėjau jam spontaniškai atsakyti: „Jaučiuosi gerai, aš sveikas!“ Aš iš tiesų jaučiausi puikiai, lyg naujai gimęs. Gydytojas atsiklaupė šalia manęs. Kardinolas toliau teikė palaiminimą. Aš ir gydytojas klūpėjome, kol kardinolas su Švenčiausiuoju grįžo į Rožančiaus bažnyčią. Tada aš atsistojau į nieką nesiremdamas ir su gydytoju grįžau į Accueil. Čia gydytojai tuojau atliko tyrimus ir nerado jokių tos ligos ženklų. Sekančią naktį nesumerkiau akių iš džiaugsmo – meldžiausi ir dėkojau Dievui. Penktą valandą ryto jau buvau ligoninės koplyčioje, kur dalyvavau šv. Mišiose. Po jų vėl priėjo šveicaras gydytojas ir paklausė: „Kaip sekasi, broli Leo? Gerai miegojote?“ Aš atsakiau: „Miegoti tai aš nemiegojau, bet jaučiuosi puikiai. Esu baisiai išalkęs, dabar reikia užkąsti!“ Tada gydytojas įspėjo, kad ilgą laiką beveik nieko nevalgiau, todėl turiu pradėti labai po truputį, reguliariai, tik mažomis porcijomis. Tai esąs natūralus skrandžio prisitaikymas. tada aš tariau: „Ne, ne, dabar esu išalkęs, turiu pavalgyti. Dievo Motina neatliko tik pusę darbo!“ Taigi nuėjau į šveicarų dietinę virtuvę ir valgiau viską, kas papuolė po ranka: duoną ir sūrį, sviestą ir mėsą. Turėjau žvėrišką apetitą ir valgiau tikrai daug, bet nejutau jokių negalavimų. Aštuntą valandą ryto turėjau eiti į gydytojų biurą. Čia stovėjo stalas, už jo sėdėjo vyskupas Caminada, taip pat dr. Leurantas, tuometinis stebuklų konstatavimo biuro vyr. gydytojas. Buvau pasodintas ant suolo, ir aštuoniolika gydytojų mane klausinėjo nuo aštuntos valandos iki dvyliktos: kokia buvo ligos raida, ką aš jaučiau išgydymo metu ir t. t. (...) Tuomet jie dar apklausė tris liudininkus, buvusius šalia: gydytoją, vieną seselę, stovėjusią už manęs, ir vieną šalia gulėjusią ligonę. Visi trys paliudijo, ką matė tą akimirką, kai įvyko pagijimas. Jie pasakojo, kad lyg kokia spyruoklė mane išmetė iš vežimėlio tiesiai ant kelių. Taigi aš ne pirmiau atsistojau ir tik po to atsiklaupiau, bet vienu judesiu atsidūriau ant kelių! (...) Kai grįžau mano, broliai negalėjo patikėti akimis, kad sveikas ir žvalus išlipau iš traukinio. Jie buvo į stotį atvykę greitosios pagalbos mašina. Maždaug po savaitės vėl nuvykau į Ciurichą ir dr. Krayenbühlis mane ištyrė tais pačiais metodais kaip prieš išgijimą – jokios išsėtinės sklerozės jis nerado. Sekančiais metais turėjau kasmet prisistatyti į gydytojų biurą, vyko taip pat ir bažnytinis tyrimas. 1959 m. tarptautinis gydytojų biuras Paryžiuje išleido biuletenį, kad jie negali šio išgijimo paaiškinti mediciniškai, nes jis peržengia
natūralias galimybes. Bažnytinė vyresnybė, vyskupas vėl sudarė gydytojų ir teologų komisiją, ir 1960 m. Fribūro vyskupas Charrière‘as paskelbė ganytojišką laišką, kuriuo staigų išgijimą nuo
išsėtinės sklerozės pripažino stebuklu. Tai buvo 57-asis pagijimas, kuris po gydytojų biuro įsteigimo Bažnyčios ir medicinos pripažintas stebuklu. Lengva džiaugtis sveikata, bet tarti „taip“ ligai – tam reikia ypač didelės malonės. Tačiau būtent tokių kantrumo stebuklų daugiausia ir įvyksta Lurde, ir niekas apie juos nesužino. Taip pat ir apie tuos, kurie įvyksta klausyk loje. Tikiuosi, kad savo liudijimu sustiprinau jūsų meilę Dievo Motinai ir tikėjimą Kristaus buvimu Eucharistijoje. Brangioji Mergele su Kūdikiu, laimink mus visus!
misijas, o dabar turiu sau pripažinti: „Esu ligonis. Vienuolyne tapau ne pagalbininku, o našta. Ką man daryti?“ Pasikalbėjau su vyresniuoju ir vėl atsiguliau į ligoninę tyrimams. Vėl niekaip nerado ligos, kalbėjo: „Difterija, nelaimė...“ Vyresnysis patarė: „Broli Leo, ramiai duokite amžinuosius įžadus. Gerasis Dievas kaip nors pasirūpins“. 1950 m. gruodžio 8 d. daviau įžadus ir visiems laikams susiejau save su vienuolynu. Netrukus liga staiga paūmėjo. Mišparų metu mano kairė pusė buvo visiškai paralyžiuota. Iš pradžių manyta, kad tai insultas. Tačiau tai buvo ne ši liga, ir po kelių dienų gydymo vėl galėjau vaikščioti bei kalbėti. Kiek pailsėjau, bet nebegalėjau atlikti visų darbų. Tai tęsėsi visus sekančius metus. Priepuoliai vis stiprėjo, likdavo vis daugiau pasekmių. Vis sunkiau galėjau vaikščioti, kalbėti ir matyti. 1951 m. vyresnysis pasakė man: „Pagaliau reikia išsiaiškinti, kas čia yra“. Jis pasiuntė mane į Th eodosianum ligoninę Ciuriche. Čia vėl mane nuodugniai tyrė ir po maždaug trijų savaičių gydytojas Lütholdas nustatė ligą: progresuojanti išsėtinė sklerozė. (...) Broliai pasitarė, ką turėtų daryti, ir
nusprendė pasiimti mane į vienuolyną bei ten patys slaugyti. Slauga vienuolyne buvo labai gera. 1952 m. pavasarį vyresnysis atėjo pas mane į kambarį ir tarė: „Broli Leo, šią naktį man į galvą atėjo viena mintis. Aš siunčiu jus į Lurdą. Jums tegali padėti gerasis Dievas ir Dievo Motinos užtarimas“. Aš širdyje labai džiaugiausi, kad galiu vykti į Lurdą, bet negalėjau to parodyti – negalėjau kalbėti, negalėjau pasakyti nei žodžio. Tuo metu jau buvo pažeisti ir vidaus
organai, beveik negalėjau valgyti: tik šiek tiek kviečių daigų, vaisių sulčių, kartais žalią kiaušinį. Tik tokį maistą dar galėjau virškinti. Atėjo maldinės kelionės į Lurdą laikas. 1952 m. balandžio 28 d. mane įkėlė į maldininkų iš vokiškai kalbančios Šveicarijos traukinį ir po 24 valandų jau buvau Lurde. Mus, ligonius, perkėlė į Accueil Notre Dame de Lourdes ligoninę. Tuo metu ten dar buvo didelės salės su 50 lovų kiekvienoje. Mane paguldė į pirmą lovą tokioje didelėje salėje.
Sekantį rytą vyko pamaldos prie grotos. Po jų mane nuvežė į maudykles. Grotos šaltinio vanduo apliejo mane, bet iš maudyklės pakilau kartu su savo liga. (...) Negalėjau ne tik kalbėti, bet ir duoti kokį nors ženklą – visi nariai buvo paralyžiuoti. Tą dieną Liono kardinolas Gerlier teikė palaiminimą ligoniams. Aš buvau tarp ligonių pirmoje eilėje, maždaug paskutiniame trečdalyje. Kai kardinolas kaip tik priešais mane teikė palaiminimą su Švč. Sakramentu monstrancijoje, per visą mano kūną nuo galvos iki kojų perėjo lyg žaibo smūgis. Man aptemo akyse, aš praradau sąmonę. Mano paskutinė mintis buvo: „Na, dabar gali mirti“. Staiga aš pastebėjau, kad klūpiu priešais vyskupą. Tuoj priėjo vienas gydytojas šveicaras, suėmė mano pečius ir paklausė: „Broli Leo, kas jums yra?“ Aš galėjau jam spontaniškai atsakyti: „Jaučiuosi gerai, aš sveikas!“ Aš iš tiesų jaučiausi puikiai, lyg naujai gimęs. Gydytojas atsiklaupė šalia manęs. Kardinolas toliau teikė palaiminimą. Aš ir gydytojas klūpėjome, kol kardinolas su Švenčiausiuoju grįžo į Rožančiaus bažnyčią. Tada aš atsistojau į nieką nesiremdamas ir su gydytoju grįžau į Accueil. Čia gydytojai tuojau atliko tyrimus ir nerado jokių tos ligos ženklų. Sekančią naktį nesumerkiau akių iš džiaugsmo – meldžiausi ir dėkojau Dievui. Penktą valandą ryto jau buvau ligoninės koplyčioje, kur dalyvavau šv. Mišiose. Po jų vėl priėjo šveicaras gydytojas ir paklausė: „Kaip sekasi, broli Leo? Gerai miegojote?“ Aš atsakiau: „Miegoti tai aš nemiegojau, bet jaučiuosi puikiai. Esu baisiai išalkęs, dabar reikia užkąsti!“ Tada gydytojas įspėjo, kad ilgą laiką beveik nieko nevalgiau, todėl turiu pradėti labai po truputį, reguliariai, tik mažomis porcijomis. Tai esąs natūralus skrandžio prisitaikymas. tada aš tariau: „Ne, ne, dabar esu išalkęs, turiu pavalgyti. Dievo Motina neatliko tik pusę darbo!“ Taigi nuėjau į šveicarų dietinę virtuvę ir valgiau viską, kas papuolė po ranka: duoną ir sūrį, sviestą ir mėsą. Turėjau žvėrišką apetitą ir valgiau tikrai daug, bet nejutau jokių negalavimų. Aštuntą valandą ryto turėjau eiti į gydytojų biurą. Čia stovėjo stalas, už jo sėdėjo vyskupas Caminada, taip pat dr. Leurantas, tuometinis stebuklų konstatavimo biuro vyr. gydytojas. Buvau pasodintas ant suolo, ir aštuoniolika gydytojų mane klausinėjo nuo aštuntos valandos iki dvyliktos: kokia buvo ligos raida, ką aš jaučiau išgydymo metu ir t. t. (...) Tuomet jie dar apklausė tris liudininkus, buvusius šalia: gydytoją, vieną seselę, stovėjusią už manęs, ir vieną šalia gulėjusią ligonę. Visi trys paliudijo, ką matė tą akimirką, kai įvyko pagijimas. Jie pasakojo, kad lyg kokia spyruoklė mane išmetė iš vežimėlio tiesiai ant kelių. Taigi aš ne pirmiau atsistojau ir tik po to atsiklaupiau, bet vienu judesiu atsidūriau ant kelių! (...) Kai grįžau mano, broliai negalėjo patikėti akimis, kad sveikas ir žvalus išlipau iš traukinio. Jie buvo į stotį atvykę greitosios pagalbos mašina. Maždaug po savaitės vėl nuvykau į Ciurichą ir dr. Krayenbühlis mane ištyrė tais pačiais metodais kaip prieš išgijimą – jokios išsėtinės sklerozės jis nerado. Sekančiais metais turėjau kasmet prisistatyti į gydytojų biurą, vyko taip pat ir bažnytinis tyrimas. 1959 m. tarptautinis gydytojų biuras Paryžiuje išleido biuletenį, kad jie negali šio išgijimo paaiškinti mediciniškai, nes jis peržengia
natūralias galimybes. Bažnytinė vyresnybė, vyskupas vėl sudarė gydytojų ir teologų komisiją, ir 1960 m. Fribūro vyskupas Charrière‘as paskelbė ganytojišką laišką, kuriuo staigų išgijimą nuo
išsėtinės sklerozės pripažino stebuklu. Tai buvo 57-asis pagijimas, kuris po gydytojų biuro įsteigimo Bažnyčios ir medicinos pripažintas stebuklu. Lengva džiaugtis sveikata, bet tarti „taip“ ligai – tam reikia ypač didelės malonės. Tačiau būtent tokių kantrumo stebuklų daugiausia ir įvyksta Lurde, ir niekas apie juos nesužino. Taip pat ir apie tuos, kurie įvyksta klausyk loje. Tikiuosi, kad savo liudijimu sustiprinau jūsų meilę Dievo Motinai ir tikėjimą Kristaus buvimu Eucharistijoje. Brangioji Mergele su Kūdikiu, laimink mus visus!
pagal PULKIM ANT KELIŲ
Komentarai
Rašyti komentarą