Bažnyčios Tėvai
Pirmas Bažnyčios Tėvas, aiškiai kalbėjęs apie Marijos dangun paėmimą, yra šv. Grigalius Torinietis (f594). Apokrifų įtakoje jis perduoda visus esminius Asumptos elementus, papuošdamas legendariniais pasakojimais. Dėl to šv. Modestas Jeruzalietis (f634), kitas Bažnyčios Tėvas, pateisinęs Šventraščiu Dangun Paimtosios tiesą, stebėjosi, kodėl tie, kuriems pavesta mokyti tikinčiuosius, tiek maža tekalba apie Marijos atbaigtą garbę danguje. Tradicinę to laiko Asumptos doktriną jis bando pateisinti giliomis teologinėmis racijomsi. Ji — Kristaus motina, ji — niekados nepaliesta ir vienintelė palaiminta tarp moterų, ji — Šventosios Dvasios sužieduotinė, tat savo kūno išaukštinimui negalėjo laukti paskutinės teismo dienos. Šias šv. Modesto teologines racijas plačiau išvysto šv. Germanas Konstantinopolietis (733). Ypatingą dėmesį jis atkreipia į Marijos mirtį. Marija mirė, nes ji buvo tvarinys. Jos mirtis tačiau nebuvo nuodėmės vaisius, bet pačios prigimties reikalas. Savo mirtimi Marija įrodo Įsikūnijimo paslapties tikrumą: "Tu mirei, kad mes tikėtume iš tavęs gimusį Dievą esant tobulą žmogų, tikros motinos Sūnų, palenktą būtiniems prigimties įstatymams. Motinystės ryšys, jungiąs Mariją su Kristumi, neleido jos kūnui pasilikti žemėje, bet reikalavo tuoj suteikti jam prideramą garbę danguje. Šv. Andriejus Kretietis (f740) dar labiau išvysto Marijos mirties prasmę. Ji mirė, nes prigimtis to reikalavo. Marijos mirtis tačiau buvo pilna stebuklų. Kaip Adomą užmigdė Dievas, norėdamas iš jo sutverti Ievą, taip Marijai Jis skyrė mirtį, panašią į ekstatišką dvasios pagavimą. Po mirties Marijos kūnas buvo prikeltas ir paimtas dangun. Kitaip ir negalėjo būti, sako šv. Andriejus, nes Marija yra Kristaus Motina, malonės pilnoji, niekad nuodėmės nepaliesta, dangaus ir žemės karalienė. Šv. Jonas Damaskietis (f754?), vadinamas Dangun Paimtosios Daktaru, tartum norėdamas suimti visų Bažnyčios Tėvų mokslą apie Asump-tą, taip prabyla viename Žolinės šventės pamoksle, kurį cituoja pop. Pijus XII minėtoje bulėje: "Marijos kūnas po mirties turėjo būti apsaugotas nuo sugedimo, nes ir jai gimdant, jis buvo nepaliestas. Reikėjo, kad Marija, nešiojusi savo prieglobstyje Sutvėrėją — savo sūnų, gyventų dangiškose padangtėse. Ji turėjo gyventi dangiškose buveinėse, nes praamžių Tėvas su ja buvo susižiedavęs. Ta, kuri skausmo kalavijo perverta regėio savo Sūnų ant kryžiaus, turėjo ji regėti ir Tėvo dešinėje besėdintį. Reikėjo, kad Dievo Motina paimtų savo valdžion visa tai, kas yra jos Sūnaus, ir visokio sutvėrimo būtų pripažinta Dievo Motina ir tarnaitė. Greta įvairių racijų, Bažnyčios Tėvų surastų, pas Damaskieti sutinkame visai naują, tapusią tradicine Bažnyčioje: Marija, būdama glaudžiai susieta su Kristumi, yra ir visuotinio atpirkimo bendradarbė, dėl to visai skirtingu ir savu būdu jai pritaikomi atpirkimo vaisiai. Kokios reikšmės turi Bažnyčios Tėvų liudijimai Dangun Paimtosios dogmai? Negalime neigti, kaip jau minėjome, apokrifų įtakos į Bažnyčios Tėvus. Tačiau negalime teigti, kad ta įtaka būtu lemiančios reikšmes. Bažnyčios Tėvai paėmė iš apokrifu jų skelbiamos tiesos esme, įvilkdami ją į visai naują drabužį. Apokrifai skelbė dangun Paimtosios tiesą kaip istorini faktą, palydimą neįtikėtinų ir istoriškai netikrų įvykiu. Bažnyčios Tėvai ame ta patį dalyką kalba jau ne kaip apie istorini faktą, bet kaip antgamtinę tiesą, pranešančią žmogaus pažinimo jėgas ir kaip paties Dievo netiesioginiai apreikšta kitose aiškiose apreiškimo tiesose. Šventųjų Tėvų nuomonę apie Asumptos tiesos dieviška kilme taip išreiškia popiežius Dangun paimtosios bulėje: "Didelė dauguma Bažnyčios Tėvų ir šventųjų pamokslininkų savo pareiga laikė aiškiai ir ryškiai išdėstyti Dangun Paimtosios paslaptį, kuri glaudžiai siejasi su apreiškimo tiesomis".
Pirmas Bažnyčios Tėvas, aiškiai kalbėjęs apie Marijos dangun paėmimą, yra šv. Grigalius Torinietis (f594). Apokrifų įtakoje jis perduoda visus esminius Asumptos elementus, papuošdamas legendariniais pasakojimais. Dėl to šv. Modestas Jeruzalietis (f634), kitas Bažnyčios Tėvas, pateisinęs Šventraščiu Dangun Paimtosios tiesą, stebėjosi, kodėl tie, kuriems pavesta mokyti tikinčiuosius, tiek maža tekalba apie Marijos atbaigtą garbę danguje. Tradicinę to laiko Asumptos doktriną jis bando pateisinti giliomis teologinėmis racijomsi. Ji — Kristaus motina, ji — niekados nepaliesta ir vienintelė palaiminta tarp moterų, ji — Šventosios Dvasios sužieduotinė, tat savo kūno išaukštinimui negalėjo laukti paskutinės teismo dienos. Šias šv. Modesto teologines racijas plačiau išvysto šv. Germanas Konstantinopolietis (733). Ypatingą dėmesį jis atkreipia į Marijos mirtį. Marija mirė, nes ji buvo tvarinys. Jos mirtis tačiau nebuvo nuodėmės vaisius, bet pačios prigimties reikalas. Savo mirtimi Marija įrodo Įsikūnijimo paslapties tikrumą: "Tu mirei, kad mes tikėtume iš tavęs gimusį Dievą esant tobulą žmogų, tikros motinos Sūnų, palenktą būtiniems prigimties įstatymams. Motinystės ryšys, jungiąs Mariją su Kristumi, neleido jos kūnui pasilikti žemėje, bet reikalavo tuoj suteikti jam prideramą garbę danguje. Šv. Andriejus Kretietis (f740) dar labiau išvysto Marijos mirties prasmę. Ji mirė, nes prigimtis to reikalavo. Marijos mirtis tačiau buvo pilna stebuklų. Kaip Adomą užmigdė Dievas, norėdamas iš jo sutverti Ievą, taip Marijai Jis skyrė mirtį, panašią į ekstatišką dvasios pagavimą. Po mirties Marijos kūnas buvo prikeltas ir paimtas dangun. Kitaip ir negalėjo būti, sako šv. Andriejus, nes Marija yra Kristaus Motina, malonės pilnoji, niekad nuodėmės nepaliesta, dangaus ir žemės karalienė. Šv. Jonas Damaskietis (f754?), vadinamas Dangun Paimtosios Daktaru, tartum norėdamas suimti visų Bažnyčios Tėvų mokslą apie Asump-tą, taip prabyla viename Žolinės šventės pamoksle, kurį cituoja pop. Pijus XII minėtoje bulėje: "Marijos kūnas po mirties turėjo būti apsaugotas nuo sugedimo, nes ir jai gimdant, jis buvo nepaliestas. Reikėjo, kad Marija, nešiojusi savo prieglobstyje Sutvėrėją — savo sūnų, gyventų dangiškose padangtėse. Ji turėjo gyventi dangiškose buveinėse, nes praamžių Tėvas su ja buvo susižiedavęs. Ta, kuri skausmo kalavijo perverta regėio savo Sūnų ant kryžiaus, turėjo ji regėti ir Tėvo dešinėje besėdintį. Reikėjo, kad Dievo Motina paimtų savo valdžion visa tai, kas yra jos Sūnaus, ir visokio sutvėrimo būtų pripažinta Dievo Motina ir tarnaitė. Greta įvairių racijų, Bažnyčios Tėvų surastų, pas Damaskieti sutinkame visai naują, tapusią tradicine Bažnyčioje: Marija, būdama glaudžiai susieta su Kristumi, yra ir visuotinio atpirkimo bendradarbė, dėl to visai skirtingu ir savu būdu jai pritaikomi atpirkimo vaisiai. Kokios reikšmės turi Bažnyčios Tėvų liudijimai Dangun Paimtosios dogmai? Negalime neigti, kaip jau minėjome, apokrifų įtakos į Bažnyčios Tėvus. Tačiau negalime teigti, kad ta įtaka būtu lemiančios reikšmes. Bažnyčios Tėvai paėmė iš apokrifu jų skelbiamos tiesos esme, įvilkdami ją į visai naują drabužį. Apokrifai skelbė dangun Paimtosios tiesą kaip istorini faktą, palydimą neįtikėtinų ir istoriškai netikrų įvykiu. Bažnyčios Tėvai ame ta patį dalyką kalba jau ne kaip apie istorini faktą, bet kaip antgamtinę tiesą, pranešančią žmogaus pažinimo jėgas ir kaip paties Dievo netiesioginiai apreikšta kitose aiškiose apreiškimo tiesose. Šventųjų Tėvų nuomonę apie Asumptos tiesos dieviška kilme taip išreiškia popiežius Dangun paimtosios bulėje: "Didelė dauguma Bažnyčios Tėvų ir šventųjų pamokslininkų savo pareiga laikė aiškiai ir ryškiai išdėstyti Dangun Paimtosios paslaptį, kuri glaudžiai siejasi su apreiškimo tiesomis".
Teologai
Bažnyčios Tėvų nuomonę seka katalikų teologai. Bažnyčios istorijoie Dangun Paimtosios dogma yra turbūt pirmoji, neturėjusi teologu tarne pasipriešinimo. Jei ir sutinkame Bažnyčios Tėvu ir daktarų, nutylinčių Dangun Paimtąją, tačiau nerandame jos neigiančių. Tiesa, kad tyla nevi-sados reiškia pritarimą, bet taipgi nereiškia ir prieštaravimo. Viduramžiai — skolastikos klestėjimo perijodas — nedaug yra davę išsamių studijų apie Marijos dangun paėmimą. Tik praeinamai, be jokiu ginčų jie teigia visuotinėj Bažnyčioj įsivyravusį tikėjimą. Popiežiaus bulė sumini šv. Antaną Paduvietį, šv. Albertą Didijį, šv. Tomą Akvinietį ir šv. Bonaventūrą. Šie teologai tebėra Bažnyčios Tėvų įtakoje, plačiau neišvystę jų teigiamų principų. Tai įvyko todėl, kad Petras Lombardas, kurio Sentencijas aiškino skolastikos teologai, neužsiminė apie Dangun Paimtąją. Be to, besibaigiant skolastikos klestėjimo perijodui, visas teologų dėmesys buvo atkreiptas į Marijos Nekalto Prasidėjimo problemą. Duns Skotui išryškinus Nekalto Prasidėjimo dogmą, prasidėjo Marijologijos klestėjimo amžius, kuriame ir Dangun Paimtosios doktrina susilaukė gilesnių studijų. Ypač po Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimo jos pasiekia aukščiausio klestėjimo. Vos dešimčiai metų praslinkus nuo Nekalto Prasidėjimo dogmos pagarsinimo, apie 200 visuotinio Vatikano susirinkimo dalyvių pareiškė savo balsą paskelbti dogma Marijos su kūnu ir siela paėmimą dangun. Jų prašymas nebuvo išklausytas ne todėl, kad susirinkimas būtų buvęs tam priešingas; — jis tada nepramate iš to didesnės naudos. Vertinant teologų ir Bažnyčios daktarų skelbiama mokslą apie Dangun Paimtąją, turim su popiežium tą patį pasakyti, ką ir apie Bažnyčios Tėvus, kad "jų argumentai yra atsirėmę į Šventąjį Raštą, kaip į lemiamą pagrindą". Suimant visa tai, kas pasakyta apie Padavimą, kaip apreiškimo versmę dogmai paskelbti, reikia pastebėti, kad neužtenka kurios grupės Bažnyčios Tėvų, savo raštuose kalbančių apie kokią antgamtinę apreikštą tiesa. Dar reikia morališko visuotinumo. Tas morališkas visuotinumas nebūtinai turi pasireikšti raštu. Užtenka kokių nors istorinių duomenų, iš kuriu būtų galima spresti. kad kurios nors epochos Tėvai vieningai skelbė tikintiesiems kokią antgamtinę tiesą ir ją laikė paties Dievo apreikštą. Tokį istorinį faktą atrandame visuotinėie Bažnyčioje Dangun Paimtosios šventės pavidale ir jos liturgijoje.
Bažnyčios Tėvų nuomonę seka katalikų teologai. Bažnyčios istorijoie Dangun Paimtosios dogma yra turbūt pirmoji, neturėjusi teologu tarne pasipriešinimo. Jei ir sutinkame Bažnyčios Tėvu ir daktarų, nutylinčių Dangun Paimtąją, tačiau nerandame jos neigiančių. Tiesa, kad tyla nevi-sados reiškia pritarimą, bet taipgi nereiškia ir prieštaravimo. Viduramžiai — skolastikos klestėjimo perijodas — nedaug yra davę išsamių studijų apie Marijos dangun paėmimą. Tik praeinamai, be jokiu ginčų jie teigia visuotinėj Bažnyčioj įsivyravusį tikėjimą. Popiežiaus bulė sumini šv. Antaną Paduvietį, šv. Albertą Didijį, šv. Tomą Akvinietį ir šv. Bonaventūrą. Šie teologai tebėra Bažnyčios Tėvų įtakoje, plačiau neišvystę jų teigiamų principų. Tai įvyko todėl, kad Petras Lombardas, kurio Sentencijas aiškino skolastikos teologai, neužsiminė apie Dangun Paimtąją. Be to, besibaigiant skolastikos klestėjimo perijodui, visas teologų dėmesys buvo atkreiptas į Marijos Nekalto Prasidėjimo problemą. Duns Skotui išryškinus Nekalto Prasidėjimo dogmą, prasidėjo Marijologijos klestėjimo amžius, kuriame ir Dangun Paimtosios doktrina susilaukė gilesnių studijų. Ypač po Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimo jos pasiekia aukščiausio klestėjimo. Vos dešimčiai metų praslinkus nuo Nekalto Prasidėjimo dogmos pagarsinimo, apie 200 visuotinio Vatikano susirinkimo dalyvių pareiškė savo balsą paskelbti dogma Marijos su kūnu ir siela paėmimą dangun. Jų prašymas nebuvo išklausytas ne todėl, kad susirinkimas būtų buvęs tam priešingas; — jis tada nepramate iš to didesnės naudos. Vertinant teologų ir Bažnyčios daktarų skelbiama mokslą apie Dangun Paimtąją, turim su popiežium tą patį pasakyti, ką ir apie Bažnyčios Tėvus, kad "jų argumentai yra atsirėmę į Šventąjį Raštą, kaip į lemiamą pagrindą". Suimant visa tai, kas pasakyta apie Padavimą, kaip apreiškimo versmę dogmai paskelbti, reikia pastebėti, kad neužtenka kurios grupės Bažnyčios Tėvų, savo raštuose kalbančių apie kokią antgamtinę apreikštą tiesa. Dar reikia morališko visuotinumo. Tas morališkas visuotinumas nebūtinai turi pasireikšti raštu. Užtenka kokių nors istorinių duomenų, iš kuriu būtų galima spresti. kad kurios nors epochos Tėvai vieningai skelbė tikintiesiems kokią antgamtinę tiesą ir ją laikė paties Dievo apreikštą. Tokį istorinį faktą atrandame visuotinėie Bažnyčioje Dangun Paimtosios šventės pavidale ir jos liturgijoje.
šaltinis: http://www.aidai.us/
Komentarai
Rašyti komentarą