DANGUN PAIMTOJI BAŽNYČIOS PADAVIME
Kalbant apie Bažnyčios Padavimą sąryšyje su Dangun Paimtosios dogma, reikia pastebėti pirmųjų keturių šimtmečių visišką tylą apie Mariją. Tos tylos priežastį lengva susekti. Pirmieji Bažnyčios Tėvai buvo susirūpinę apginti apreiškimo tiesas, puolamas erezijų, ir sustiprinti drausmę, įvairių atskalūnų ardomą. Visas jų dėmesys pirmiausia buvo atkreiptas į Švenč. Trejybės, Kristaus dievybės, žmogystės ir abiejų prigimčių vienybės Žodžio asmenyje — esminių katalikų Bažnyčios dogmų išryškinimą. Atlikus tai, buvo galima eiti prie pagrindinės Marijos privilegijos — motinystės dogmos paskelbimo Efezo susirinkime (431 m.). Neturint tvirto pagrindo, būtų buvę pavojinga ir neprotinga kalbėti apie Marijos dangun ėmimą. Iš viso pirmaisiais amžiais Bažnyčia susilaikė garbinti Mariją viešu kultu. Jos paveikslai katakombose nėra viešo kulto objektu, bet aiškiai simbolinio pobūdžio: jie vaizduoja maldą, prisikėlimo viltį, atpirkimo kilnumą. Tik ketvirtame amžiuje, kai krikščionybė laimėjo didelę pagonių dalį, randame pirmą Marijos paveikslą, skirtą viešam kultui. To susilaikymo priežastį randame pirmųjų Bažnyčios Tėvų susirūpinime pabrėžti Kristaus dievybę prieš pagonių idolatrines geneologijas. Jie sąmoningai vengė kalbėti apie Kristaus žmogišką kilmę, kad jo dievybės užakcentavimu patrauktų pagonis prie Bažnyčios. Be to, jei Bažnyčios Tėvai tuo metu būtų kalbėję apie Marijos kūno dangun paėmimą, būtų davę tvirtą ginklą Valentinų erezijai, teikusiai Kristui dangišką ir nemarų kūną.
1. Apokrifiniai raštai
Nežiūrint Bažnyčios Tėvų to laiko aplinkybėmis pateisinamos tylos, Marijos kultas ir jos pirmųjų krikščionybės laikų raštus, kurie nebuvo priimti mokomojo Bažnyčios autoriteto viešam krikščionių bendruomenių vartojimui, bet buvo slaptai ir privačiai skaitomi. Bažnyčios istorija juos vadina apokrifiniais raštais. Apokrifų autoriai neretai yra paprasti tikintieji, prisidengę kokio apaštalo ar žymaus to laiko Bažnyčios Tėvo vardu. Jie aprašo Kristaus ir Marijos gyvenimą taip, lyg patys būtų matę ir patyrę, papuošdami fantastiškais ir istorijos nepatvirtintais įvykiais. Neviskas tačiau juose yra klaidinga. Ten sutinkame daug tiesų, kurios nuo apaštalų laikų gyvu žodžiu iš lūpų į lūpas buvo perduodamos kitoms kartoms. Jau Orige-nas perspėjo, kad ne viską apokrifuose reikia atmesti. Protingas skaitytojas pajėgs atskirti melą nuo tiesos. Iš tikrųjų, apokrifiniai raštai yra padarę nemaža įtakos liturgijai ir ypatingai bažnytiniam menui. Sakysim, Marijos gimdytojų istorija, jos bažnyčioje pasiaukavimo ir daugelis kitų švenčių yra aiškios apokrifų kilmės. Pirmąsias žinias apie Marijos paskutines gyvenimo dienas bei jos dangun paėmimą sutinkame taip pat apokrifuose. Šių dienų istorikai yra suradę net 20 skirtingų jų rūšių ir suklasifikavę į tris grupes: graiko-syriški, koptiški ir lotyniški. Ypatingo klestėjimo tos rūšies apokrifai susilaukė antrame ir trečiame šimtmetyje. Mat, antrojo šimtmečio vidury jau buvo nustatytos Šv. Rašto kanoniškos knygos. Dėl to nelengva buvo platinti Kristaus gyvenimus, skirtingus Evange-lijoms. Tuo tarpu pasakiškos Marijos ir apaštalų legendos, patenkinusios lakią rytiečių fantaziją, apokrifuose atrado plačią dirvą. Apie Marijos paskutines dienas ten randame daug neįtikėtinų ir istorijos nepatvirtintų įvykių. Pagrindinę jų mintį galėtume šitaip nusakyti. Praslinkus maždaug 15 metų po Kristaus dangun įžengimo, angelas Gabrielius praneša Marijai apie artimą jos mirtį, įteikdamas jai dangiškus rūbus ir palmę, kad galėtų apsiginti nuo priešų. Ji meldžia savo Sūnų, kad sušauktų visus apaštalus, išsiskirsčiusius po pasaulį. Pirmas atvyksta apaštalas Jonas, stebuklingo debesies nešamas, o po jo ir kiti, išskyrus Tomą. Marija praneša apaštalams apie savo artimą mirtį. Žinia pasiekia žydus, kurie norėjo ją sudeginti. Bet ji kartu su apaštalais stebuklingu būdu apsaugoma. Po trijų dienų ateina Kristus ir, paėmęs Marijos sielą, atiduoda Mykolui arkangelui nunešti dangun, o apaštalams įsako palaidoti jos kūną naujame kape Juozapato slėnyje. Po iškilmingų egzekvijų, kurioms vadovauja Petras, Marijos kūnas procesijoje nešamas palaidoti. Žydai užpuola procesiją, bet Dievas stebuklingai apgina. Palaidojus kūną, greit jis buvo paimtas angelų dangun ir kartu su siela apvainikuotas dangiška garbe. Pagal lotynišką apokrifų grupę siela sugrįžta į kūną, garbingai jį prikelia ir žengia dangun. Apaštalai randa tuščią karstą. Atvykus Tomui, debesyse, pasirodo Marija, apsupta dangiškos garbės. Kokia vertė visų tų fantastiškų pasakojimų ir koks jų santykis su Bažnyčios Padavimu? Neperdedant ir perdaug nenuvertinant, reikia pastebėti, kad apokrifai patikimai perduoda esminius Dangun Paimtosios tiesos elementus: Marijos mirtį, jos garbingą prikėlimą, paėmimą dangun ir kūno dangiška garbe išaukštinimą. Negalima neigti apokrifų įtakos į Bažnyčios Tėvus ir ypatingai į Asumptos šventę, švenčiamą nuo seniausių laikų visoje Bažnyčioje.
Kalbant apie Bažnyčios Padavimą sąryšyje su Dangun Paimtosios dogma, reikia pastebėti pirmųjų keturių šimtmečių visišką tylą apie Mariją. Tos tylos priežastį lengva susekti. Pirmieji Bažnyčios Tėvai buvo susirūpinę apginti apreiškimo tiesas, puolamas erezijų, ir sustiprinti drausmę, įvairių atskalūnų ardomą. Visas jų dėmesys pirmiausia buvo atkreiptas į Švenč. Trejybės, Kristaus dievybės, žmogystės ir abiejų prigimčių vienybės Žodžio asmenyje — esminių katalikų Bažnyčios dogmų išryškinimą. Atlikus tai, buvo galima eiti prie pagrindinės Marijos privilegijos — motinystės dogmos paskelbimo Efezo susirinkime (431 m.). Neturint tvirto pagrindo, būtų buvę pavojinga ir neprotinga kalbėti apie Marijos dangun ėmimą. Iš viso pirmaisiais amžiais Bažnyčia susilaikė garbinti Mariją viešu kultu. Jos paveikslai katakombose nėra viešo kulto objektu, bet aiškiai simbolinio pobūdžio: jie vaizduoja maldą, prisikėlimo viltį, atpirkimo kilnumą. Tik ketvirtame amžiuje, kai krikščionybė laimėjo didelę pagonių dalį, randame pirmą Marijos paveikslą, skirtą viešam kultui. To susilaikymo priežastį randame pirmųjų Bažnyčios Tėvų susirūpinime pabrėžti Kristaus dievybę prieš pagonių idolatrines geneologijas. Jie sąmoningai vengė kalbėti apie Kristaus žmogišką kilmę, kad jo dievybės užakcentavimu patrauktų pagonis prie Bažnyčios. Be to, jei Bažnyčios Tėvai tuo metu būtų kalbėję apie Marijos kūno dangun paėmimą, būtų davę tvirtą ginklą Valentinų erezijai, teikusiai Kristui dangišką ir nemarų kūną.
1. Apokrifiniai raštai
Nežiūrint Bažnyčios Tėvų to laiko aplinkybėmis pateisinamos tylos, Marijos kultas ir jos pirmųjų krikščionybės laikų raštus, kurie nebuvo priimti mokomojo Bažnyčios autoriteto viešam krikščionių bendruomenių vartojimui, bet buvo slaptai ir privačiai skaitomi. Bažnyčios istorija juos vadina apokrifiniais raštais. Apokrifų autoriai neretai yra paprasti tikintieji, prisidengę kokio apaštalo ar žymaus to laiko Bažnyčios Tėvo vardu. Jie aprašo Kristaus ir Marijos gyvenimą taip, lyg patys būtų matę ir patyrę, papuošdami fantastiškais ir istorijos nepatvirtintais įvykiais. Neviskas tačiau juose yra klaidinga. Ten sutinkame daug tiesų, kurios nuo apaštalų laikų gyvu žodžiu iš lūpų į lūpas buvo perduodamos kitoms kartoms. Jau Orige-nas perspėjo, kad ne viską apokrifuose reikia atmesti. Protingas skaitytojas pajėgs atskirti melą nuo tiesos. Iš tikrųjų, apokrifiniai raštai yra padarę nemaža įtakos liturgijai ir ypatingai bažnytiniam menui. Sakysim, Marijos gimdytojų istorija, jos bažnyčioje pasiaukavimo ir daugelis kitų švenčių yra aiškios apokrifų kilmės. Pirmąsias žinias apie Marijos paskutines gyvenimo dienas bei jos dangun paėmimą sutinkame taip pat apokrifuose. Šių dienų istorikai yra suradę net 20 skirtingų jų rūšių ir suklasifikavę į tris grupes: graiko-syriški, koptiški ir lotyniški. Ypatingo klestėjimo tos rūšies apokrifai susilaukė antrame ir trečiame šimtmetyje. Mat, antrojo šimtmečio vidury jau buvo nustatytos Šv. Rašto kanoniškos knygos. Dėl to nelengva buvo platinti Kristaus gyvenimus, skirtingus Evange-lijoms. Tuo tarpu pasakiškos Marijos ir apaštalų legendos, patenkinusios lakią rytiečių fantaziją, apokrifuose atrado plačią dirvą. Apie Marijos paskutines dienas ten randame daug neįtikėtinų ir istorijos nepatvirtintų įvykių. Pagrindinę jų mintį galėtume šitaip nusakyti. Praslinkus maždaug 15 metų po Kristaus dangun įžengimo, angelas Gabrielius praneša Marijai apie artimą jos mirtį, įteikdamas jai dangiškus rūbus ir palmę, kad galėtų apsiginti nuo priešų. Ji meldžia savo Sūnų, kad sušauktų visus apaštalus, išsiskirsčiusius po pasaulį. Pirmas atvyksta apaštalas Jonas, stebuklingo debesies nešamas, o po jo ir kiti, išskyrus Tomą. Marija praneša apaštalams apie savo artimą mirtį. Žinia pasiekia žydus, kurie norėjo ją sudeginti. Bet ji kartu su apaštalais stebuklingu būdu apsaugoma. Po trijų dienų ateina Kristus ir, paėmęs Marijos sielą, atiduoda Mykolui arkangelui nunešti dangun, o apaštalams įsako palaidoti jos kūną naujame kape Juozapato slėnyje. Po iškilmingų egzekvijų, kurioms vadovauja Petras, Marijos kūnas procesijoje nešamas palaidoti. Žydai užpuola procesiją, bet Dievas stebuklingai apgina. Palaidojus kūną, greit jis buvo paimtas angelų dangun ir kartu su siela apvainikuotas dangiška garbe. Pagal lotynišką apokrifų grupę siela sugrįžta į kūną, garbingai jį prikelia ir žengia dangun. Apaštalai randa tuščią karstą. Atvykus Tomui, debesyse, pasirodo Marija, apsupta dangiškos garbės. Kokia vertė visų tų fantastiškų pasakojimų ir koks jų santykis su Bažnyčios Padavimu? Neperdedant ir perdaug nenuvertinant, reikia pastebėti, kad apokrifai patikimai perduoda esminius Dangun Paimtosios tiesos elementus: Marijos mirtį, jos garbingą prikėlimą, paėmimą dangun ir kūno dangiška garbe išaukštinimą. Negalima neigti apokrifų įtakos į Bažnyčios Tėvus ir ypatingai į Asumptos šventę, švenčiamą nuo seniausių laikų visoje Bažnyčioje.
šaltinis: http://www.aidai.us/
Komentarai
Rašyti komentarą