DANGUN PAIMTOJI ŠVENTAJAME RAŠTE
Ką kalba Šventasis Raštas apie Dangun Paimtąją? Aiškiai nieko nepasako. Bažnyčios istorijoje nesutiksime tokio teologo, kurs būtų atradęs bent vieną Šventojo Rašto vietą, aiškiai skelbiančią Dangun Paimtosios tiesą . Neaiškių vietų, kurios dievišku tikrumu pasisako už Marijos atbaigtą garbę danguje, Bažnyčios Tėvai ir teologai yra pririnkę nemaža. Jų ryškiausios yra: Protoevangelija (pirmoji linksmoji naujiena), Gim. 3, 15 ir Luko 1, 28; 2, 42.
Pirmasis tekstas skamba šitaip: "Nesantaiką padarysiu tarp tavęs (žalčio) ir moteries ir tarp tavo sėklos (įpėdinių) ir jos sėklos; ji sutriuškins tavo galvą, ir tu tykosi jos kulnies". Apie Protoevangeliją, sąryšyje su Dangun Paimtosios dogma, Pijus XII "Munificentissimus Deus" bulėje, taip kalba: "Ypatingu būdu reikia prisiminti tai, kad Bažnyčios Tėvai nuo pat antrojo šimtmečio Mariją kaip naująją Ievą pristato naujajam Adomui, nors ir palenktą jam, tačiau tampriausiu ryšiu sujungtą anoje kovoje prieš pragariškąjį priešą. Ta kova, kaip jau Protoevangeli-joje (Gim. 3, 15) iš anksto buvo nurodyta, turėjo baigtis galutine nuodėmės ir mirties pergale. Nuodėmė su mirtimi Tautų Apaštalo raštuose visur tampriai siejasi (Pal. Rom. 5 ir 6; 1 Kor. 15, 21—26; 54—57). Kaip Kristaus galutinės pergalės trofėjus ir esmė buvo atbaigta garbė, taip ir Marijai reikia priskirti tos bendros kovos vaisių — jos niekad nepaliesto kūno garbingą išaukštinimą. Tas pats gi apaštalas kitoje vietoje taip sako: "O kuomet tas marusis kūnas apsivilks nemarumu, tuomet įvyks žodžiai,- kurie yra parašyti: mirtis praryta nugalėjimo" (1 Kor. 15, 54). Visi katalikai egzagetai ir teologai galutinėje išvadoje sutinka, kad Protoevangelijoje minima moteris yra Marija, o jos sėkla — Kristus. Taigi, ten pranašaujama tarp Marijos—Kristaus ir velnio nuolatinė nesantaika, kuri baigsis galutine Kristaus pergale: "Tam ir pasirodė Dievo Sūnus, kad suardytų velnio darbus" (1 Jo. 3, 8). Jo darbai aiškūs: nuodėmė ir mirtis (Rom. 5, 12). Kristus nugalėjo ir viena ir antra (Jo. 1, 29; 1 Kor. 15, 55). Visi tikintieji po Kristaus pergalės yra pašaukti dalyvauti toje kovoje ir triumfe. Nuodėmė tačiau paliečia kiekvieną žmogų pačiu jo gimimu, o mirtis sunaikina kūną, paversdama jį dulkėmis ir laikydama savo valdžioje iki visuotinio prisikėlimo. Ne taip su Marija. Protoevangelijoje ji vaizduojama nuolatinėje nesantaikoje su velniu ir glaudžiai susieta su Kristumi, savo Sūnumi. Jos pergalė negali būti panaši į žmonių pergalę, bet į jos Sūnaus. Iš tikrųjų, gimtoji nuodėmė nepalietė Marijos jos nekaltame prasidėjime. Tuo pačiu tat ir mirtis negalėjo jos paliesti. Jei Marija nugalėjo nuodėmę per Kristų, užeidama jai už akių, tuo labiau ji nugalėjo mirtį — nuodėmės vaisių. Be abejo, ji mirė, kaip ir jos Sūnus. Bet ta mirtis nebuvo nuodėmės vaisius — velnio darbas, paliekąs kūną dulkėse iki teismo dienos. Vos jai atsiskyrus su šiuo pasauliu, ji buvo paimta su kūnu ir siela į dangišką garbę.
Antrasis Šventraščio tekstas, suimąs savyje Dangun Paimtosios dogmą, yra Luko 1, 28: "Sveika", malonės pilnoji, Viešpats su tavimi". Malonės pilnybė Marijoje apima ne tik sielą, bet ir kūną, nes ji duota, kaip aiškiai nurodo tekstas, sąryšyje su jos motinyste. Marija buvo Kristaus motina ne vien siela, bet ypatingai ir kūnu, iš kurio Kristus gavo negendamą žmogišką prigimtį. Jei tat Marijos malonių pilnybė išplaukia iš jos motinystės, ji turėjo paliesti ir kūną ir patenkinti tą žmogiškos prigimties troškimą, kad visa, "kas yra mirtinga, būtų gyvybės praryta" (2 Kor. 5, 4). Be šito Marijos malonių pilnybei trūktų galutinio atbaigimo. Ten pat randame kitą panašų tekstą, dar ryškiau kalbantį apie Dangun Paimtąją: "Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas tavo įsčios vaisius" (Lk. 1, 42). Elzbietos lūpomis čia skelbiama ypatinga Marijos palaima, kurios prasmė peržengia betkokią moterų palaimą. Ji yra jos Sūnaus palaimos plotmėje. Kaip medis pažįstamas iš jo vaisių, taip čia Marijos įsčios vaisius yra jos palaimos priežastis ir gausumo ženklas. Kokią palaimą, sąryšyje su jos garbinga motinyste, Dievas suteikė Marijai, mums mirtingiesiems būtų sunku nuspręsti. Tačiau mažiausia, ką galime teigti, — jos negalėjo paliesti jokio prakeikimo žymė. Mirtis, kurią lydi kūno pavirtimas dulkėmis ir prisikėlimo laukimas, yra pats žiauriausias Dievo prakeikimas, mestas Adomui ir jo įpėdiniams už nusikaltimą. Aišku, kad Marija, turėdama Dievo palaimos pilnybę, negalėjo užsitraukti to prakeikimo. Jos kūnas negalėjo pavirsti į dulkes, bet, nesugedęs ir nelaukęs paskutinės teismo dienos, jis turėjo būti papuoštas atbaigta garbe. Teologai suranda dar ir kitų Šventraščio vietų, kurios suima savyje Marijos dangun paėmimo paslaptį. Tačiau ji niekur aiškiai neskelbiama. Ji atsiskleidžia kaip logiška išvada iš kitų, ryškiai apreikštų ir Bažnyčios autorizuotų Marijos privilegijų. Tokios tiesos, kurios Šventraščio aiškiai neskelbiamos, bet glaudžiai siejasi su ryškiai apreikštosiomis, vadinamos teologinėmis išvadomis. Šis teologijos metodas tirti apreiškimą, žymiai pagyvinęs dogmų sklaidą, Katalikų Bažnyčioje yra tradicinis. Jau Origenas vienodai vertina aiškiai ir paslėptai apreikštąsias tiesas, kurios esančios tampriai tarp savęs susijusios. Šv. Anzelmas, gindamas"Filioaue" doktriną prieš graikus, taip argumentuoja: "Tuo pačiu tikrumu reikia priimti ne tik tai, ką skaitome Šventraštyje, bet ir būtinas jo išvadas, jei tam jis pats nėra priešingas. Skolastika tuo metodu pasiekė teologinės sistemos viršūnes. Pavyzdžiu galime imti Duns Skotą, aiškiai ir trumpai suformulavusį dieviško tikėjimo objektą: "Tik tai reikia laikyti tikėjimo tiesa, kas yra paduota Šventraštyje, arba ką skelbia visuotinė Bažnyčia, esant Šventajame Rašte, arba kas būtinai ir aiškiai išeina iš tų dviejų versmių. Tą pačią doktriną, nors ir skirtingais žodžiais, skelbia šv. Bonaventūra ir šv. Tomas, skolastinės teologijos vadai. Panašiai kalba ir popiežius Pijus XII minėtoje bulėje, nurodydamas ryšį tarp Marijos motinystės ir jos atbaigtos garbės danguje: "Tarsi neįmanoma, atrodo, atskirti Mariją ne tik siela, bet ir kūnu, pasibaigus jos žemiškai kelionei, nuo to, kurį pradėjo, pagimdė, savim maitino, rankomis nešiojo ir prie krūtinės švelniai glaudė. Iš tikrųjų, neįsivaizduojama, kad mūsų Išganytojas, būdamas Marijos Sūnus ir tobulai pildęs Dievo įsakymus, šalia praamžių Tėvo nebūtų gerbęs ir savo brangiausios Motinos. Taigi, reikia tikėti, kad ją apsaugojo nuo mirties sugedimo, nes galėjo ją papuošti taip prakilnia garbe". O kalbėdamas apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą, sąryšyje su jos paėmimu dangun, Pijus XII tvirtai pabrėžia: "Šios dvi privilegijos tampriausiai rišasi tarp savęs". Tas ryšys labai aiškus: mirtis, kurią lydi kūno sunykimas ir jo užsitarnautos garbės atidėjimas iki visuotinio prisikėlimo dienos, yra gimtosios nuodėmės vaisius. Marija, išimties keliu būdama apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, negalėjo užsitraukti jos pasekmių. Taigi, tuoj po mirties jos kūnas buvo apvainikuotas dangiška garbe. Tai paaiškina pats popiežius: "Marija savo nekaltu prasidėjimu nugalėjo nuodėmę, taigi tuo pačiu buvo išimta iš įstatymo pasilikti sugedime ir laukti savo kūno atpirkimo iki laiko pilnybės." Dabar reikia statyti klausimą, kokios svarbos turi visos šios teologinės išvados, ar jos pačios savyje, izoliuotos nuo Bažnyčios Padavimo, yra užtenkama apreiškimo versmė tikėjimo dogmai skelbti? Jei peržvelgsime šių dienų teologus, paruošusius Dangun Paimtosios dogmos paskelbimą, turėsime į tą klausimą atsakyti neigiama. Savo esmėje ir izoliuotos nuo kitų apreiškimo versmių teologinės išvados neperžengia konveniencijos argumento. Konveniencijos argumentas pats savyje nėra pakankamas visuotiniai galiojančiam tikėjimui teigti. Teologinės išvados, įrodančios Dangun Paimtosios dogmą, nesuteikia to metafizinio būtinumo ir ryškaus aiškumo, reikalingo vispusiškam sutikimui su tiesa. Jos yra įtikinančios ir labai daug prisidėjusios prie Dangun Paimtosios dogmos išsivystymo. Tas įtikėtinumas yra tuo didesnis, kad visos didžiosios Marijos privilegijos tarytum reikalauja jos atbaigtos garbės. Popiežiaus žodžiais tariant, Marijos dangun paėmimu atsiekiama "tarytum aukščiausio visų jos privilegijų apvainikavimo". Protas, remdamasis Šventraščiu, įrodo galimumą ir aukščiausią konvenienciją. Bet mirtingo kūno išaukštinimas dangiška garbe praneša bet-kokio mirtingojo pažinimo jėgas. Tam reikia aiškaus Dievo apreiškimo. Teigti antgamtinę tiesą be ryškaus aiškumo ir ją padaryti visuotiniai galiojančio tikėjimo objektu, — būtų pavojus patekti į skepticizmą. Šis samprotavimas savaime veda prie kitos apreiškimo versmės — Padavimo tyrimo. Padavimas, aiškinamas Šventosios Dvasios poveikyje visuotinio Bažnyčios mokomojo autoriteto, turi pasakyti, ar Dievas, aiškiai apreikšdamas Marijai suteiktas malones, norėjo jose paslėpti ir jos su kūnu bei siela dangun paėmimo privilegiją.
šaltinis: http://www.aidai.us/
Komentarai
Rašyti komentarą