Joakimo ir Onos istorija - Vd

V skyrius
Dievas apreiškia Joakimo teisumą. Marijos gimimas.

Ryte jis nešė aukas galvodamas: “ Jei Viešpats yra man palankus – tai parodys ženklas esantis ant kunigo galvos[i]. Taigi Joakimas atidavė savo aukas ir įdėmiai žvelgė į kunigo ženklą, kai šis ėjo su auka prie altoriaus. Joakimas nerado savyje jokios kaltės. Tuomet jisai tarė: “ Viešpats yra man maloningas, jis atleido visas mano nuodėmes. Ir Joakimas grįžo namo iš Viešpaties Šventyklos nuteisintas. Atėjus laikui, devintą mėnesį[ii], Ona pagimdė. Ji paklausė pribuvėjos:“ kas gimė ? “ Šioji atsakė: “ mergaitė. “ Tuomet Ona sušuko: “ mano dvasia šlovina šią dieną.[iii] “ Praėjus apsivalymo dienoms[iv], Ona pavadino mergaitę Marija[v].

[i] Plg.: “ Padarysi iš gryno aukso rozetę ir įraižysi joje, kaip įraižoma antspaudo žiede, "Šventas VIEŠPAČIUI". Pririši ją prie turbano mėlyna virvute taip, kad ji būtų turbano priekyje. Ji bus Aaronui ant kaktos, ir Aaronas prisiims sau bet kokią kaltę, kilusią izraeliečiams atnašaujant ir pašventinant savo šventąsias dovanas. Ji turi būti nuolat jam ant kaktos, idant izraeliečiai gautų malonę VIEŠPATIES akivaizdoje. “ (Iš 28, 36 – 38)
Šis ženklas turėdavo priminti Izraelitams, kad jie aukotų aukas tyra sąžine. Kadangi anksčiau Joakimo auka buvo atmesta, dabar jis troško įsitikinti ar Viešpats juo patenkintas. Šis specifinis Šventyklos kunigų liturginių drabužių išmanymas, rodo, kad apokrifo autorius buvo judeokrikščionis.
[ii] Kitur: šeštą / septintą / aštuntą mėnesį.
[iii] Plg.: " Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju. “ (Lk 1, 47)
[iv] Po 80 dienų: “ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: "Kalbėk izraeliečiams ir sakyk: 'Kai moteris pastoja ir pagimdo berniuką, ji bus nešvari septynias dienas. Ji bus nešvari, kaip būna nešvari savo mėnesinių metu. Aštuntąją dieną berniuko apyvarpės oda bus apipjaustyta. O moteris pasiliks dar trisdešimt tris dienas savo apsivalymo kraujyje. Nieko, kas šventa, nelies nei į šventovę eis, kolei nepasibaigs jos apsivalymo dienos. Jei pagimdo mergaitę, ji bus nešvari dvi savaites, kaip būna nešvari mėnesinių metu, ir pasiliks dar šešiasdešimt šešias dienas savo apsivalymo kraujyje. Pasibaigus jos apsivalymo dienoms - ar tai už sūnų, ar tai už dukterį, - ji atneš kunigui prie Susitikimo palapinės angos mitulį ėriuką deginamajai aukai ir balandį ar purplelį atnašai už nuodėmę. Jis atnašaus VIEŠPATIES akivaizdoje ir atliks permaldavimą jos labui. Tada ji bus švari po savo kraujavimo. Tokios yra apeigos pagimdžiusiai kūdikį, berniuką ar mergaitę. O jei ji neturi iš ko atnašauti avį, teatnašauja du purplelius ar du balandžius, vieną deginamajai aukai, o kitą atnašai už nuodėmę. Kunigas atliks permaldavimą jos labui, ir ji bus švari.' " (Kun 12, 1 – 6)
[v] Marija (hebr. Mirjama), gana populiarus vardas I a. Palestinoje (NT minimos šešios Marijos). Joakimas ir Ona mergaitę pavadino Mozės sesers Mirjamos garbei. Žinomos kelios šio vardo etimologijos versijos:
· Egiptietiškoji kilmė. (Mozės ir Aarono vardai yra egiptietiškos kilmės, tad toks turėtų būti ir jos sesers vardas) Eg.: Mery / Meryt – brangioji, mylimoji.
· Hebrajiška kilmė. Žinoma per 70 MRYM aiškinimų. Įtikinamiausi: žavi, išauklėta / valdovė.