Vėlesni apsireiškimai seseriai Liucijai, pratęsiantys apsireiškimus Fatimoje
(Iš sesers Liucijos užrašų dvasios vadovui)
„1925 m. gruodžio 10 d. Pontevedroje apsireiškė Švenčiausioji Mergelė, o šalia jos, švytinčiame debesyje – Vaikelis. Švenčiausioji Mergelė uždėjo jam ranką ant peties ir parodė erškėčiais apgaubtą širdį, kurią ji laikė kitoje rankoje. Vaikelis tarė: „Užjausk tavo Švenčiausiosios Motinos Širdį, vainikuotą erškėčiais, kuriais ją nuolat bado nedėkingi žmonės; niekas neatlieka atgailos akto, kad ištrauktų jų dyglius“.
Tuomet Švenčiausioji Mergelė kalbėjo: „Mano dukra, štai mano Širdis, vainikuota erškėčių, kuriais ją nuolat bado nedėkingi žmonės savo piktžodžiavimais ir nedėkingumu. Bent jau tu stenkis mane paguosti ir paskelbk, kad visiems, kurie penkis mėnesius kiekvieną I šeštadienį atliks išpažintį, priims šventąją Komuniją, sukalbės trečdalį rožančiaus ir pabus kartu su manimi 15 minučių, mąstydami apie 15 rožančiaus paslapčių, kad man atsilygintų, aš pažadu padėti mirties valandą visomis malonėmis, reikalingomis jų sielų išganymui“.
1926 vasario 15 d. jai [sesuo rašo trečiuoju asmeniu] vėl apsireiškė Kūdikėlis Jėzus. Jis paklausė jos, ar ji jau platina pamaldumą Jo Motinai. Ji papasakojo Jam apie sunkumus, kuriuos mato nuodėmklausys, ir pasakė, kad motina vyresnioji yra pasirengusi šį pamaldumą platinti, tačiau nuodėmklausys paaiškino, kad ji viena nieko negali. Jėzus atsakė: „Tiesa, kad tavo vyresnioji nieko negali viena, tačiau su mano malone ji gali viską“.
Ji papasakojo Jėzui apie sunkumus, kurių patiria kai kurios sielos, norėdamos atlikti išpažintį [pirmaisiais mėnesių] šeštadieniais, ir paprašė, kad išpažintis galiotų aštuonias dienas. Jėzus atsakė: „Taip, ir netgi ilgiau, svarbu, kad tie, kurie mane priima, būtų malonės būklėje ir kad turėtų ketinimą atsilyginti Nekaltajai Marijos Širdžiai“.
„Mano Jėzau, o jeigu kas nors pamirš sužadinti šį ketinimą?“ Jėzus atsakė: „Jie tai gali padaryti sekančioje išpažintyje, jei tik pasinaudos pirma proga prieiti išpažinties“.“
„Aš paprašiau savo vyresniosios bei savo nuodėmklausio leidimo ir jį gavau kaskart naktį iš ketvirtadienio į penktadienį nuo vienuoliktos valandos iki vidurnakčio laikyti šventąją valandą.
Vieną naktį [tai buvo 1929 birželio 13 d. Tuy vienuolyne Ispanijoje] aš buvau viena. Aš atsiklaupiau ant grindų koplyčios viduryje ir ėmiau kalbėti angelo maldas. Kadangi jaučiausi pavargusi, atsitiesiau ir meldžiausi toliau ištiestomis rankomis. Degė tik amžinoji lempelė. Staiga antgamtinė šviesa nutvieskė visą koplyčią, ir ant altoriaus pasirodė kryžius iš šviesos, kuris siekė iki pat lubų. Ryškioje šviesoje kryžiaus viršuje matėsi žmogaus veidas ir viršutinė kūno dalis, ties jo krūtine – balandis, taip pat iš šviesos, o ant kryžiaus – prikaltas kito žmogaus kūnas. Kiek žemiau jo juosmens galėjai matyti ore kabančią taurę ir didelę Ostiją, ant kurios krito keli lašai kraujo, ištekėję iš Nukryžiuotojo veido ir jo krūtinės žaizdos. Nuriedėję nuo Ostijos, tie lašai krito į taurę. Po dešiniuoju kryžiaus skersiniu stovėjo Švenčiausioji Mergelė Marija. Tai buvo Fatimos Dievo Motina, kairėje rankoje laikydama savo Nekaltąją Širdį, be kalavijo ir rožių, bet su erškėčių vainiku ir liepsna... Po kairiuoju kryžiaus skersiniu buvo kelios didelės raidės, kurios krito ant altoriaus, lyg būtų iš kaip krištolas tyro vandens, ir sudarė žodžius: „Graca e misericordia – Malonė ir gailestingumas“.
Aš suvokiau, kad man buvo parodyta Švenčiausiosios Trejybės paslaptis, ir gavau apšvietimų apie šią paslaptį, kurių man neleista atskleisti.
Galiausiai Dievo Motina man pasakė: „Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą vienybėje su visais pasaulio vyskupais atlikti Rusijos paaukojimą mano Nekaltajai širdžiai. Jis pažada šiuo būdu ją išgebėti. Tiek daug sielų yra Dievo teisingumo pasmerkiamos dėl nuodėmių, kurios atliekamos prieš mane, todėl aš prašau atlyginimo: aukokis šia intencija ir melskis!“
Aš papasakojau apie tai savo nuodėmklausiui, kuris liepė man užrašyti, ko nori Dievo Motina“.
1930 birželio 29 d. sesuo Liucija prašė Viešpaties paaiškinimo, kodėl reikia atlikti būtent penkis pirmuosius šeštadienius. Apsireiškęs Jėzus kalbėjo: „Mano dukra, priežastis yra paprasta. Yra penkių rūšių įžeidimai ir šventvagystės prieš Nekaltąją Marijos Širdį: šventvagystės prieš Nekaltąjį Prasidėjimą, prieš jos nuolatinę mergystę, prieš jos dieviškąją motinystę, kartu nepripažįstant jos ir žmonių Motina, šventvagystės tų, kurie viešai siekia įdiegti vaikų širdyse abejingumą, panieką ar netgi neapykantą šiai Nekaltajai Motinai, ir tų, kurie ją tiesiogiai įžeidžia jos atvaizduose“.
Tuomet Liucija paklausė, ar šv. Komuniją galima perkelti į sekmadienį po pirmojo šeštadienio. Viešpats atsakė: „Ši pamaldi praktika bus taip pat priimtina sekmadienį, einantį po pirmojo šeštadienio, jei dėl rimtos priežasties mano kunigas tai leis“.
(Iš sesers Liucijos užrašų dvasios vadovui)
„1925 m. gruodžio 10 d. Pontevedroje apsireiškė Švenčiausioji Mergelė, o šalia jos, švytinčiame debesyje – Vaikelis. Švenčiausioji Mergelė uždėjo jam ranką ant peties ir parodė erškėčiais apgaubtą širdį, kurią ji laikė kitoje rankoje. Vaikelis tarė: „Užjausk tavo Švenčiausiosios Motinos Širdį, vainikuotą erškėčiais, kuriais ją nuolat bado nedėkingi žmonės; niekas neatlieka atgailos akto, kad ištrauktų jų dyglius“.
Tuomet Švenčiausioji Mergelė kalbėjo: „Mano dukra, štai mano Širdis, vainikuota erškėčių, kuriais ją nuolat bado nedėkingi žmonės savo piktžodžiavimais ir nedėkingumu. Bent jau tu stenkis mane paguosti ir paskelbk, kad visiems, kurie penkis mėnesius kiekvieną I šeštadienį atliks išpažintį, priims šventąją Komuniją, sukalbės trečdalį rožančiaus ir pabus kartu su manimi 15 minučių, mąstydami apie 15 rožančiaus paslapčių, kad man atsilygintų, aš pažadu padėti mirties valandą visomis malonėmis, reikalingomis jų sielų išganymui“.
1926 vasario 15 d. jai [sesuo rašo trečiuoju asmeniu] vėl apsireiškė Kūdikėlis Jėzus. Jis paklausė jos, ar ji jau platina pamaldumą Jo Motinai. Ji papasakojo Jam apie sunkumus, kuriuos mato nuodėmklausys, ir pasakė, kad motina vyresnioji yra pasirengusi šį pamaldumą platinti, tačiau nuodėmklausys paaiškino, kad ji viena nieko negali. Jėzus atsakė: „Tiesa, kad tavo vyresnioji nieko negali viena, tačiau su mano malone ji gali viską“.
Ji papasakojo Jėzui apie sunkumus, kurių patiria kai kurios sielos, norėdamos atlikti išpažintį [pirmaisiais mėnesių] šeštadieniais, ir paprašė, kad išpažintis galiotų aštuonias dienas. Jėzus atsakė: „Taip, ir netgi ilgiau, svarbu, kad tie, kurie mane priima, būtų malonės būklėje ir kad turėtų ketinimą atsilyginti Nekaltajai Marijos Širdžiai“.
„Mano Jėzau, o jeigu kas nors pamirš sužadinti šį ketinimą?“ Jėzus atsakė: „Jie tai gali padaryti sekančioje išpažintyje, jei tik pasinaudos pirma proga prieiti išpažinties“.“
„Aš paprašiau savo vyresniosios bei savo nuodėmklausio leidimo ir jį gavau kaskart naktį iš ketvirtadienio į penktadienį nuo vienuoliktos valandos iki vidurnakčio laikyti šventąją valandą.
Vieną naktį [tai buvo 1929 birželio 13 d. Tuy vienuolyne Ispanijoje] aš buvau viena. Aš atsiklaupiau ant grindų koplyčios viduryje ir ėmiau kalbėti angelo maldas. Kadangi jaučiausi pavargusi, atsitiesiau ir meldžiausi toliau ištiestomis rankomis. Degė tik amžinoji lempelė. Staiga antgamtinė šviesa nutvieskė visą koplyčią, ir ant altoriaus pasirodė kryžius iš šviesos, kuris siekė iki pat lubų. Ryškioje šviesoje kryžiaus viršuje matėsi žmogaus veidas ir viršutinė kūno dalis, ties jo krūtine – balandis, taip pat iš šviesos, o ant kryžiaus – prikaltas kito žmogaus kūnas. Kiek žemiau jo juosmens galėjai matyti ore kabančią taurę ir didelę Ostiją, ant kurios krito keli lašai kraujo, ištekėję iš Nukryžiuotojo veido ir jo krūtinės žaizdos. Nuriedėję nuo Ostijos, tie lašai krito į taurę. Po dešiniuoju kryžiaus skersiniu stovėjo Švenčiausioji Mergelė Marija. Tai buvo Fatimos Dievo Motina, kairėje rankoje laikydama savo Nekaltąją Širdį, be kalavijo ir rožių, bet su erškėčių vainiku ir liepsna... Po kairiuoju kryžiaus skersiniu buvo kelios didelės raidės, kurios krito ant altoriaus, lyg būtų iš kaip krištolas tyro vandens, ir sudarė žodžius: „Graca e misericordia – Malonė ir gailestingumas“.
Aš suvokiau, kad man buvo parodyta Švenčiausiosios Trejybės paslaptis, ir gavau apšvietimų apie šią paslaptį, kurių man neleista atskleisti.
Galiausiai Dievo Motina man pasakė: „Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą vienybėje su visais pasaulio vyskupais atlikti Rusijos paaukojimą mano Nekaltajai širdžiai. Jis pažada šiuo būdu ją išgebėti. Tiek daug sielų yra Dievo teisingumo pasmerkiamos dėl nuodėmių, kurios atliekamos prieš mane, todėl aš prašau atlyginimo: aukokis šia intencija ir melskis!“
Aš papasakojau apie tai savo nuodėmklausiui, kuris liepė man užrašyti, ko nori Dievo Motina“.
1930 birželio 29 d. sesuo Liucija prašė Viešpaties paaiškinimo, kodėl reikia atlikti būtent penkis pirmuosius šeštadienius. Apsireiškęs Jėzus kalbėjo: „Mano dukra, priežastis yra paprasta. Yra penkių rūšių įžeidimai ir šventvagystės prieš Nekaltąją Marijos Širdį: šventvagystės prieš Nekaltąjį Prasidėjimą, prieš jos nuolatinę mergystę, prieš jos dieviškąją motinystę, kartu nepripažįstant jos ir žmonių Motina, šventvagystės tų, kurie viešai siekia įdiegti vaikų širdyse abejingumą, panieką ar netgi neapykantą šiai Nekaltajai Motinai, ir tų, kurie ją tiesiogiai įžeidžia jos atvaizduose“.
Tuomet Liucija paklausė, ar šv. Komuniją galima perkelti į sekmadienį po pirmojo šeštadienio. Viešpats atsakė: „Ši pamaldi praktika bus taip pat priimtina sekmadienį, einantį po pirmojo šeštadienio, jei dėl rimtos priežasties mano kunigas tai leis“.
Komentarai
Rašyti komentarą