Šeštasis apsireiškimas – saulės stebuklas
Maldininkų pasakojimai, kairuoliškų laikraščių ironiški komentarai visoje Portugalijoje sukėlė didžiulį susidomėjimą Fatima. Valdininkai masonai grasino bausmėmis vaikams ir jų tėvams, jei spalio mėnesį nebus žadėtojo stebuklo. Regėtojų tėvai būgštavo, net galvojo slapta išsiųsti juos pas gimines, bet patys vaikai buvo ramūs. Tik nuolatiniai smalsūs lankytojai ir jų nesibaigiantys klausimai trikdė regėtojų šeimų gyvenimą.
Paskutinis, šeštasis apsireiškimas įvyko spalio 13 dieną. Jau nuo ankstyvo ryto į Fatimą pradėjo plaukti nesuskaitomos minios iš tolimiausių Portugalijos vietovių. Po pietų visi keliai buvo perpildyti. Pėstieji, dažniausiai basi, ėjo kalbėdami rožančių. Nepaisydami drėgno rudens oro, jie buvo pasiryžę visą naktį praleisti lauke, kad kitą dieną galėtų užsiimti geresnę vietą.
Spalio tryliktoji buvo šalta, ūkanota ir lietinga, tačiau minia vis didėjo. Žymiausi laikraščiai atsiuntė savo korespondentus. Lietus pavertė Cova da Iria didele bala, visi susirinkusieji buvo šlapi iki siūlo galo. Prieš dvyliktą valandą ten jau buvo apie 60 000 žmonių. Vaikai atėjo apsirengę šventiškais rūbais. Minia juos su pagarba praleido. Jie nuėjo prie ąžuoliuko – tiksliau, prie to, kas iš jo liko, nes maldininkai buvo nuskabę visas šakeles.
Liucija paprašė žmones suglausti skėčius ir paragino kalbėti rožančių. Patį vidudienį Liucija staiga sustabdė maldą ir sušuko:
– Jau sužaibavo!
Pažvelgusi į viršų, ji tarė:
– Štai ji, štai ji!
Šalia stovėjusi motina išsigandusi įspėjo:
– Būk atsargi, dukrele, žiūrėk, kad neapsiriktum.
Liucija paklausė apsireiškusios Marijos:
– Ko Jūs norite iš manęs?
– Norėjau tau pasakyti, kad čia turi būti pastatyta koplyčia mano garbei. Aš esu Rožančiaus Dievo Motina. Toliau kasdien kalbėkite rožančių. Karas greitai pasibaigs ir kareiviai grįš į savo namus.
– Norėčiau daug ko Jūsų paprašyti: pagydyti kelis ligonius ir atversti keletą nusidėjėlių...
– Kai kuriuos – taip, kitų – ne. Žmonės turi pataisyti savo gyvenimą ir prašyti atleidimo už savo nuodėmes. – Tuomet Marija labai liūdnu balsu tarė: – Jie turi neįžeidinėti Dievo, mūsų Viešpaties, nes Jis ir taip dažnai skaudinamas.
– Ar jūs dar ko nors norėjote?
– Nieko daugiau, – atsakė Mergelė Marija.
– Tuomet nieko daugiau Jūsų nebeprašysiu, – užbaigė Liucija.
Apsireiškimo metu, kaip ir rugsėjį, žmonės matė lyg miglos debesį, gaubiantį ąžuoliuką ir regėtojus. Apie tolesnius įvykius Liucija pasakoja pati: „Ji atvėrė rankas ir jos ėmė atspindėti saulės šviesą. Kol ji pakilo, jos pačios šviesa atsispindėjo saulėje. Būtent todėl aš surikau..., kad reikia žiūrėti į saulę“.
Iš tiesų, Liucija sušuko:
– Žiūrėkite į saulę!
Lietus staiga nustojo lyti, prasiskyrė debesys ir pasirodė saulė. Tačiau jos šviesa buvo sidabrinė, lyg mėnulio – nuotraukose matosi, kad žmonės į ją žiūri neprisidengę akių. Saulė ėmė nepaprastu greičiu suktis, sudarydama lyg ugnies ratą. Ji skleidė geltonus, žalius, raudonus, mėlynus spindulius. Debesys, medžiai, uolos, žmonės paskendo toje fantastiškoje įvairių spalvų šviesoje. Saulė sustojo, bet netrukus vėl ėmė suktis. Staiga visiems pasirodė, kad saulė lyg atsipalaidavo iš padangių ir pradėjo svyruodama kristi ant jų. Tūkstantinė minia išsigandusi sušuko. Saulė skleidė nepaprastą karštį, nuo kurio tuojau išdžiūvo žmonių rūbai. Visi šaukė: „Stebuklas, stebuklas! Aš tikiu Dievą! Sveika, Marija! Dieve, pasigailėk mūsų!“ Žmonės puolė ant kelių į purvą ir kaštai meldėsi. Reginys truko apie 10 minučių, jį matė virš 70 000 žmonių: tikinčių ir netikinčių, paprastų kaimiečių ir išsilavinusių miestiečių, mokslininkų ir žurnalistų. Tikėjimą apsireiškimais garsiai išpažino ir sukrėsta Liucijos motina Marija Rožė.
Saulės stebuklas buvo matomas ir atsitiktinių, apie regėjimus negirdėjusių stebėtojų daugelio kilometrų spinduliu aplink Fatimą. Pavyzdžiui, apie jį rašo tą dieną savo viloje prie Atlanto vandenyno poilsiavęs žinomas poetas Alfonso Lopesas Vieira. Yra užrašyti ir daugelio Alburitelio kaimo, esančio už keliasdešimties kilometrų nuo Fatimos, gyventojų liudijimai. Tarp stebuklo liudininkų buvo ir Portugalijos švietimo ministras Antonio Sergio. Būdamas masonas, jis bando paaiškinti reginį audros sukeltu debesų judėjimu. Tačiau nei vienas kitas liudininkas nemini audros! Tad visiškai aišku, kad saulės stebuklas yra objektyvus istorinis faktas, nepaaiškinamas nei meteorologijos, nei psichologijos. Psichiatrija nežino tokio fenomeno kaip „kolektyvinė haliucinacija“, apie kurią bandė rašyti liberalūs laikraščiai. Žinoma, saulė kaip astronominis kūnas nepajudėjo, tačiau Dievo galia Fatimos apylinkėse buvo pakeistas jos švytėjimo būdas. 1930 spalio 13 d. Leirijos vyskupas da Silva savo laišku A Divina Providentia ne tik patvirtina Fatimos apsireiškimų antgamtiškumą, bet ir saulės stebuklo tikrumą.
Stebuklo metu regėtojams buvo dovanota ypatinga vizija. Liucija pasakoja: „Kai Švenčiausioji Mergelė pradingo begalinėje dangaus tolumoje, mes šalia saulės išvydome šventąjį Juozapą su Kūdikėliu Jėzumi ir baltai apsirengusią Dievo Motiną su mėlynu apsiaustu. Atrodė, kad šventasis Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi laimina pasaulį, žegnodamas jį ranka. Tada mes pamatėme mūsų Viešpatį ir Dievo Motiną. Man atrodė, kad tai Sopulingoji Dievo Motina. Atrodė, kad mūsų Viešpats taip pat laimina pasaulį, kaip šventasis Juozapas. Regėjimas dingo, ir man atrodo, kad aš dar regėjau Karmelio Dievo Motiną“.
Šv. Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi, Sopulingoji Dievo Motina ir Karmelio kalno škaplieriaus Marija lyg simbolizuoja džiaugsmingąsias, skausmingąsias ir garbingąsias rožančiaus paslaptis. Mąstymas apie šias paslaptis yra viena iš pirmųjų šeštadienių pamaldumo sąlygų. Ar galėjo Dievo Motina dar vaizdžiau parodyti, kad rožančius ir yra ta ypatinga priemonė, kurią Dievas skiria žmonijos išgelbėjimui šiais visuotinio tikėjimo smukimo laikais? O kad šie laikai tikrai panašūs į apokaliptinius, parodė saulės stebuklas, taip primenantis Apreiškimą apaštalui Jonui: „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule...“ (Apr 12, 1), o taip pat paties Viešpaties žodžius: „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse...“ (Mt 21, 25).
Fatima tuojau tapo tarptautiniu maldinių kelionių centru. Daugelis grupių lankosi čia kasdien, o sekmadieniais ir kiekvieno mėnesio 13 dieną susirenka dešimtys tūkstančių. 1919 metais čia jau pastatyta nedidelė koplytėlė – dar ir dabar šventovės aikštėje šalia ąžuolo stovinti Capelinha. Valdžios bandymai riboti maldininkų srautus baigėsi nesėkme, kareiviai nevykdė įsakymų užtverti kelius. Valdžios tarnai vieną naktį koplytėlę susprogdino, bet ji buvo greitai atstatyta. Skeptiškasis Fatimos klebonas Ferreira 1919 metais suorganizavo atsiteisimo procesiją į Cova da Iria ir čia pirmąkart atlaikė šv. Mišias. 1928 metų gegužės 13 d. netoliese padėtas dabartinės bazilikos kertinis akmuo. Fatima tapo viena svarbiausių Bažnyčios šventovių.
Maldininkų pasakojimai, kairuoliškų laikraščių ironiški komentarai visoje Portugalijoje sukėlė didžiulį susidomėjimą Fatima. Valdininkai masonai grasino bausmėmis vaikams ir jų tėvams, jei spalio mėnesį nebus žadėtojo stebuklo. Regėtojų tėvai būgštavo, net galvojo slapta išsiųsti juos pas gimines, bet patys vaikai buvo ramūs. Tik nuolatiniai smalsūs lankytojai ir jų nesibaigiantys klausimai trikdė regėtojų šeimų gyvenimą.
Paskutinis, šeštasis apsireiškimas įvyko spalio 13 dieną. Jau nuo ankstyvo ryto į Fatimą pradėjo plaukti nesuskaitomos minios iš tolimiausių Portugalijos vietovių. Po pietų visi keliai buvo perpildyti. Pėstieji, dažniausiai basi, ėjo kalbėdami rožančių. Nepaisydami drėgno rudens oro, jie buvo pasiryžę visą naktį praleisti lauke, kad kitą dieną galėtų užsiimti geresnę vietą.
Spalio tryliktoji buvo šalta, ūkanota ir lietinga, tačiau minia vis didėjo. Žymiausi laikraščiai atsiuntė savo korespondentus. Lietus pavertė Cova da Iria didele bala, visi susirinkusieji buvo šlapi iki siūlo galo. Prieš dvyliktą valandą ten jau buvo apie 60 000 žmonių. Vaikai atėjo apsirengę šventiškais rūbais. Minia juos su pagarba praleido. Jie nuėjo prie ąžuoliuko – tiksliau, prie to, kas iš jo liko, nes maldininkai buvo nuskabę visas šakeles.
Liucija paprašė žmones suglausti skėčius ir paragino kalbėti rožančių. Patį vidudienį Liucija staiga sustabdė maldą ir sušuko:
– Jau sužaibavo!
Pažvelgusi į viršų, ji tarė:
– Štai ji, štai ji!
Šalia stovėjusi motina išsigandusi įspėjo:
– Būk atsargi, dukrele, žiūrėk, kad neapsiriktum.
Liucija paklausė apsireiškusios Marijos:
– Ko Jūs norite iš manęs?
– Norėjau tau pasakyti, kad čia turi būti pastatyta koplyčia mano garbei. Aš esu Rožančiaus Dievo Motina. Toliau kasdien kalbėkite rožančių. Karas greitai pasibaigs ir kareiviai grįš į savo namus.
– Norėčiau daug ko Jūsų paprašyti: pagydyti kelis ligonius ir atversti keletą nusidėjėlių...
– Kai kuriuos – taip, kitų – ne. Žmonės turi pataisyti savo gyvenimą ir prašyti atleidimo už savo nuodėmes. – Tuomet Marija labai liūdnu balsu tarė: – Jie turi neįžeidinėti Dievo, mūsų Viešpaties, nes Jis ir taip dažnai skaudinamas.
– Ar jūs dar ko nors norėjote?
– Nieko daugiau, – atsakė Mergelė Marija.
– Tuomet nieko daugiau Jūsų nebeprašysiu, – užbaigė Liucija.
Apsireiškimo metu, kaip ir rugsėjį, žmonės matė lyg miglos debesį, gaubiantį ąžuoliuką ir regėtojus. Apie tolesnius įvykius Liucija pasakoja pati: „Ji atvėrė rankas ir jos ėmė atspindėti saulės šviesą. Kol ji pakilo, jos pačios šviesa atsispindėjo saulėje. Būtent todėl aš surikau..., kad reikia žiūrėti į saulę“.
Iš tiesų, Liucija sušuko:
– Žiūrėkite į saulę!
Lietus staiga nustojo lyti, prasiskyrė debesys ir pasirodė saulė. Tačiau jos šviesa buvo sidabrinė, lyg mėnulio – nuotraukose matosi, kad žmonės į ją žiūri neprisidengę akių. Saulė ėmė nepaprastu greičiu suktis, sudarydama lyg ugnies ratą. Ji skleidė geltonus, žalius, raudonus, mėlynus spindulius. Debesys, medžiai, uolos, žmonės paskendo toje fantastiškoje įvairių spalvų šviesoje. Saulė sustojo, bet netrukus vėl ėmė suktis. Staiga visiems pasirodė, kad saulė lyg atsipalaidavo iš padangių ir pradėjo svyruodama kristi ant jų. Tūkstantinė minia išsigandusi sušuko. Saulė skleidė nepaprastą karštį, nuo kurio tuojau išdžiūvo žmonių rūbai. Visi šaukė: „Stebuklas, stebuklas! Aš tikiu Dievą! Sveika, Marija! Dieve, pasigailėk mūsų!“ Žmonės puolė ant kelių į purvą ir kaštai meldėsi. Reginys truko apie 10 minučių, jį matė virš 70 000 žmonių: tikinčių ir netikinčių, paprastų kaimiečių ir išsilavinusių miestiečių, mokslininkų ir žurnalistų. Tikėjimą apsireiškimais garsiai išpažino ir sukrėsta Liucijos motina Marija Rožė.
Saulės stebuklas buvo matomas ir atsitiktinių, apie regėjimus negirdėjusių stebėtojų daugelio kilometrų spinduliu aplink Fatimą. Pavyzdžiui, apie jį rašo tą dieną savo viloje prie Atlanto vandenyno poilsiavęs žinomas poetas Alfonso Lopesas Vieira. Yra užrašyti ir daugelio Alburitelio kaimo, esančio už keliasdešimties kilometrų nuo Fatimos, gyventojų liudijimai. Tarp stebuklo liudininkų buvo ir Portugalijos švietimo ministras Antonio Sergio. Būdamas masonas, jis bando paaiškinti reginį audros sukeltu debesų judėjimu. Tačiau nei vienas kitas liudininkas nemini audros! Tad visiškai aišku, kad saulės stebuklas yra objektyvus istorinis faktas, nepaaiškinamas nei meteorologijos, nei psichologijos. Psichiatrija nežino tokio fenomeno kaip „kolektyvinė haliucinacija“, apie kurią bandė rašyti liberalūs laikraščiai. Žinoma, saulė kaip astronominis kūnas nepajudėjo, tačiau Dievo galia Fatimos apylinkėse buvo pakeistas jos švytėjimo būdas. 1930 spalio 13 d. Leirijos vyskupas da Silva savo laišku A Divina Providentia ne tik patvirtina Fatimos apsireiškimų antgamtiškumą, bet ir saulės stebuklo tikrumą.
Stebuklo metu regėtojams buvo dovanota ypatinga vizija. Liucija pasakoja: „Kai Švenčiausioji Mergelė pradingo begalinėje dangaus tolumoje, mes šalia saulės išvydome šventąjį Juozapą su Kūdikėliu Jėzumi ir baltai apsirengusią Dievo Motiną su mėlynu apsiaustu. Atrodė, kad šventasis Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi laimina pasaulį, žegnodamas jį ranka. Tada mes pamatėme mūsų Viešpatį ir Dievo Motiną. Man atrodė, kad tai Sopulingoji Dievo Motina. Atrodė, kad mūsų Viešpats taip pat laimina pasaulį, kaip šventasis Juozapas. Regėjimas dingo, ir man atrodo, kad aš dar regėjau Karmelio Dievo Motiną“.
Šv. Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi, Sopulingoji Dievo Motina ir Karmelio kalno škaplieriaus Marija lyg simbolizuoja džiaugsmingąsias, skausmingąsias ir garbingąsias rožančiaus paslaptis. Mąstymas apie šias paslaptis yra viena iš pirmųjų šeštadienių pamaldumo sąlygų. Ar galėjo Dievo Motina dar vaizdžiau parodyti, kad rožančius ir yra ta ypatinga priemonė, kurią Dievas skiria žmonijos išgelbėjimui šiais visuotinio tikėjimo smukimo laikais? O kad šie laikai tikrai panašūs į apokaliptinius, parodė saulės stebuklas, taip primenantis Apreiškimą apaštalui Jonui: „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule...“ (Apr 12, 1), o taip pat paties Viešpaties žodžius: „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse...“ (Mt 21, 25).
Fatima tuojau tapo tarptautiniu maldinių kelionių centru. Daugelis grupių lankosi čia kasdien, o sekmadieniais ir kiekvieno mėnesio 13 dieną susirenka dešimtys tūkstančių. 1919 metais čia jau pastatyta nedidelė koplytėlė – dar ir dabar šventovės aikštėje šalia ąžuolo stovinti Capelinha. Valdžios bandymai riboti maldininkų srautus baigėsi nesėkme, kareiviai nevykdė įsakymų užtverti kelius. Valdžios tarnai vieną naktį koplytėlę susprogdino, bet ji buvo greitai atstatyta. Skeptiškasis Fatimos klebonas Ferreira 1919 metais suorganizavo atsiteisimo procesiją į Cova da Iria ir čia pirmąkart atlaikė šv. Mišias. 1928 metų gegužės 13 d. netoliese padėtas dabartinės bazilikos kertinis akmuo. Fatima tapo viena svarbiausių Bažnyčios šventovių.
Komentarai
Rašyti komentarą