Penktasis apsireiškimas
Štai kaip Liucija pasakoja apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą rugsėjo 13 d.: „Apsireiškimo valandai artėjant, aš su Jacinta ir Pranciškumi buvome pakeliui. Prie mūsų veržėsi tiek žmonių, kad mes vos galėjome pajudėti. Daugelis net labai žymių asmenų veržėsi per minią prie mūsų, puolė ant kelių ir prašė mus pranešti Švč. Mergelei jų troškimus. Kiti šaukė mums iš tolo, o dar kiti, sulipę į medžius ir stovėdami ant tvorų, norėjo mus pamatyti ir išreikšti savo pageidavimus. Šauksmai tarsi banga veržėsi per minią, o jų prašymai susiliejo į vieną pagalbos šauksmą. Toje minioje tarsi matėsi jų sielos bangavimas, jų tikėjimas ir meilė Dievo Motinai Marijai“. Vienas tų įvykių liudininkas rašo: „Niekuomet nepamiršiu to įspūdžio, kai tūkstančiai maldininkų puolė ant kelių, klausydami dešimties metų mergaitės balso, ir su ašaromis bei giliu tikėjimu maldavo dangaus Karalienės motiniškos pagalbos“.
Patį vidudienį skaisti saulė palengva aptemo, galima buvo įžiūrėti net žvaigždes. Ore vyravo blanki auksinė spalva. Ąžuoliuką ir regėtojus gaubė balzgana migla. Tuo metu pasigirdo Fatimos bažnyčios varpai. Visi pamatė šviesos rutulį, kuris skriejo iš rytų į vakarus ir didingai suposi virš slėnio.
Liudininkas, kunigas Jonas Quaresma, būsimasis Leirijos vyskupijos generalvikaras, pasakoja: „Rutulys žibėjo nepaprasta šviesa. Staiga jis dingo iš mano akių, o netoli manęs stovinti mergaitė džiaugsmingai šaukė:
– Aš matau! Dabar Ji leidžiasi žemyn.
Mano draugas kunigas kalbėjo:
– Vaikai matė Dievo Motiną, o mums buvo leista pamatyti Ją atvežusį vežimą.
Kai žmonės sujaudinti stebėjo įvykius, iš giedro dangaus pradėjo birti balti žiedlapiai, kurie nyko nepasiekę žemės“.
Šis nuostabus „žiedlapių“ lietus kelis kartus pasikartojo ir vėliau, jį, kaip ir šviesos rutulį, matė dauguma susirinkusiųjų. Tačiau reikia pripažinti, kad dalis žmonių jokių ypatingų fenomenų nematė ir dėl to buvo nuliūdę. Tik spalio mėnesio „saulės stebuklą“ matė visi be išimties. Vienas iš nieko nemačiusiųjų – pirmąkart į Fatimą atvykęs teologijos profesorius kun. Manuelis Nuñes Formigao. Vėliau jis detaliai apklausė regėtojus ir daugybę liudininkų ir įsitikino apreiškimų tikrumu. Formigao tapo pirmuoju Fatimos istoriku: 1921 išleido pirmą mokslinę knygą apie Fatimą (Os Episodios maravilhosos de Fatima), 1927 m. – studiją As Grandes maravilhas de Fatima.
– Ko Jūs norite iš manęs? – kaip įprasta paklausė Liucija Apsireiškusiosios.
– Toliau kalbėkite rožančių, kad išmelstumėte karo pabaigos. Spalį ateis mūsų Viešpats, taip pat Sopulingoji Dievo Motina ir Karmelio Dievo Motina. Šventasis Juozapas pasirodys su Kūdikėliu Jėzumi, kad palaimintų pasaulį. Dievas patenkintas dėl jūsų aukų, bet Jis nenori, kad jūs miegotumėte su virve. Nešiokite ją tik dieną.
Vaikai, norėdami laisva valia apsimarinti, buvo pradėję ant juosmens nešioti šiurkščią virvę, kuri pratrynė žaizdas. Marija to neuždraudžia, tik skatina nepakenkti savo sveikatai.
– Manęs prašė daug ko melsti Jūsų: kelių ligonių pagydymo, dėl vieno kurčnebylio...
– Taip, kai kuriuos aš pagydysiu, bet kitų ne, nes mūsų Viešpats jais nepasitiki.
– Žmonės norėtų čia turėti koplyčią...
– Už pusę pinigų padarykite neštuvėlius, kurie bus nešami Rožančiaus Karalienės šventėje, kita pusė bus koplyčiai.
– Man davė tuos daiktus... – Liucija parodė vieno žmogaus perduotus laiškus ir kvapnaus vandens butelį. – Ar Jums jų reikia?
– To nereikia danguje, – atsakė Marija. – Spalį aš padarysiu tokį stebuklą, kad visi patikės.
Taigi Marija savo žodžiais ir nepaprastais reiškiniais skatina žmones lankytis šioje vietoje, rengti procesijas su neštuvėliais, statyti koplyčią. Ne klebonas ar kiti dvasininkai, o Marijos paskatinti paprasti tikintieji pradėjo Fatimos šventovę. Visiems Jos Nekaltosios Širdies garbintojams Marija išliejo tikrą malonės lietų, kurį ir simbolizavo iš dangaus kritę „žiedlapiai“.
Štai kaip Liucija pasakoja apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą rugsėjo 13 d.: „Apsireiškimo valandai artėjant, aš su Jacinta ir Pranciškumi buvome pakeliui. Prie mūsų veržėsi tiek žmonių, kad mes vos galėjome pajudėti. Daugelis net labai žymių asmenų veržėsi per minią prie mūsų, puolė ant kelių ir prašė mus pranešti Švč. Mergelei jų troškimus. Kiti šaukė mums iš tolo, o dar kiti, sulipę į medžius ir stovėdami ant tvorų, norėjo mus pamatyti ir išreikšti savo pageidavimus. Šauksmai tarsi banga veržėsi per minią, o jų prašymai susiliejo į vieną pagalbos šauksmą. Toje minioje tarsi matėsi jų sielos bangavimas, jų tikėjimas ir meilė Dievo Motinai Marijai“. Vienas tų įvykių liudininkas rašo: „Niekuomet nepamiršiu to įspūdžio, kai tūkstančiai maldininkų puolė ant kelių, klausydami dešimties metų mergaitės balso, ir su ašaromis bei giliu tikėjimu maldavo dangaus Karalienės motiniškos pagalbos“.
Patį vidudienį skaisti saulė palengva aptemo, galima buvo įžiūrėti net žvaigždes. Ore vyravo blanki auksinė spalva. Ąžuoliuką ir regėtojus gaubė balzgana migla. Tuo metu pasigirdo Fatimos bažnyčios varpai. Visi pamatė šviesos rutulį, kuris skriejo iš rytų į vakarus ir didingai suposi virš slėnio.
Liudininkas, kunigas Jonas Quaresma, būsimasis Leirijos vyskupijos generalvikaras, pasakoja: „Rutulys žibėjo nepaprasta šviesa. Staiga jis dingo iš mano akių, o netoli manęs stovinti mergaitė džiaugsmingai šaukė:
– Aš matau! Dabar Ji leidžiasi žemyn.
Mano draugas kunigas kalbėjo:
– Vaikai matė Dievo Motiną, o mums buvo leista pamatyti Ją atvežusį vežimą.
Kai žmonės sujaudinti stebėjo įvykius, iš giedro dangaus pradėjo birti balti žiedlapiai, kurie nyko nepasiekę žemės“.
Šis nuostabus „žiedlapių“ lietus kelis kartus pasikartojo ir vėliau, jį, kaip ir šviesos rutulį, matė dauguma susirinkusiųjų. Tačiau reikia pripažinti, kad dalis žmonių jokių ypatingų fenomenų nematė ir dėl to buvo nuliūdę. Tik spalio mėnesio „saulės stebuklą“ matė visi be išimties. Vienas iš nieko nemačiusiųjų – pirmąkart į Fatimą atvykęs teologijos profesorius kun. Manuelis Nuñes Formigao. Vėliau jis detaliai apklausė regėtojus ir daugybę liudininkų ir įsitikino apreiškimų tikrumu. Formigao tapo pirmuoju Fatimos istoriku: 1921 išleido pirmą mokslinę knygą apie Fatimą (Os Episodios maravilhosos de Fatima), 1927 m. – studiją As Grandes maravilhas de Fatima.
– Ko Jūs norite iš manęs? – kaip įprasta paklausė Liucija Apsireiškusiosios.
– Toliau kalbėkite rožančių, kad išmelstumėte karo pabaigos. Spalį ateis mūsų Viešpats, taip pat Sopulingoji Dievo Motina ir Karmelio Dievo Motina. Šventasis Juozapas pasirodys su Kūdikėliu Jėzumi, kad palaimintų pasaulį. Dievas patenkintas dėl jūsų aukų, bet Jis nenori, kad jūs miegotumėte su virve. Nešiokite ją tik dieną.
Vaikai, norėdami laisva valia apsimarinti, buvo pradėję ant juosmens nešioti šiurkščią virvę, kuri pratrynė žaizdas. Marija to neuždraudžia, tik skatina nepakenkti savo sveikatai.
– Manęs prašė daug ko melsti Jūsų: kelių ligonių pagydymo, dėl vieno kurčnebylio...
– Taip, kai kuriuos aš pagydysiu, bet kitų ne, nes mūsų Viešpats jais nepasitiki.
– Žmonės norėtų čia turėti koplyčią...
– Už pusę pinigų padarykite neštuvėlius, kurie bus nešami Rožančiaus Karalienės šventėje, kita pusė bus koplyčiai.
– Man davė tuos daiktus... – Liucija parodė vieno žmogaus perduotus laiškus ir kvapnaus vandens butelį. – Ar Jums jų reikia?
– To nereikia danguje, – atsakė Marija. – Spalį aš padarysiu tokį stebuklą, kad visi patikės.
Taigi Marija savo žodžiais ir nepaprastais reiškiniais skatina žmones lankytis šioje vietoje, rengti procesijas su neštuvėliais, statyti koplyčią. Ne klebonas ar kiti dvasininkai, o Marijos paskatinti paprasti tikintieji pradėjo Fatimos šventovę. Visiems Jos Nekaltosios Širdies garbintojams Marija išliejo tikrą malonės lietų, kurį ir simbolizavo iš dangaus kritę „žiedlapiai“.
Komentarai
Rašyti komentarą