Daugelis žmonių, nuo pat pradžių patikėjusių regėtojais, buvo iš Fatimos apylinkių. Pačioje Fatimoje beveik visi buvo skeptiški, išskyrus vieną valstietę, Mariją Carreira. Ponios Carreiros atsiminimai yra tikslus ir vertingas šaltinis, perduodantis mums apsireiškimų aplinkybes. Būtent ponia Carreira pavertė ąžuoliuką ir jo aplinką šventove, Mergelės Marijos garbinimo vieta. Ji išvalė aikštelę aplink medį nuo krūmokšnių, aptvėrė jį nedidele akmenų sienele, padedama vyro ir vaikų, netoliese pastatė medinius žalumynais ir alyvos lempomis papuoštus vartus, kokie paprastai statomi kaimo šventėms ir procesijoms. Liepos 13 d. į „šventovę“ jau buvo susirinkę apie tris keturis tūkstančius žmonių. Šį kartą regėtojus lydėjo ir mažųjų piemenėlių tėvas Manuelis Marto. Ką gali paliudyti susirinkusieji? Marija Carreira, ponas Marto ir keletas kitų tomis akimirkomis, kai Marija kalbėjo, vėl girdėjo tylų zvimbimą. Visi susirinkusieji pastebėjo kitą keistą fenomeną: dangus patamsėjo, lyg per saulės užtemimą, oras staiga atvėso, o visa atmosfera tapo lyg gelsva. Atrodė, kad ąžuoliuką ir regėtojus gaubia miglos debesėlis. Marijai vėl pakylant į dangų, pasigirdo lyg griaustinis, nuo kurio smarkiai susvyravo šalia pastatytieji vartai. Tiesa, kai kuriuos iš šių fenomenų regėjo ne visi. Tačiau antgamtinė atmosfera ir žmonių pamaldumas buvo toks didelis, kad niekam nekilo jokių abejonių apsireiškimo tikrumu. Tą dieną buvo padaryta pirmoji mums žinoma regėtojų nuotrauka, pasirodė pirmasis atsargus straipsnelis vietinėje spaudoje – laikraštyje O Ouriense. Netrukus Fatima tapo tikrai plačiai žinoma. Žmonių minios skubėjo į Cova da Iria. Vienas žurnalistas taip aprašo minios ir savo nuotaiką: „Kelionės metu aš buvau sujaudintas, ir nesulaikomai riedėjo ašaros, kai pamačiau daugelio tūkstančių tokį gilų tikėjimą ir pamaldumą. Keliai ir vieškeliai buvo pilni žmonių. Visais keliais ir takeliais Fatimos kryptimi traukė minios. Tai buvo didinga procesija!“ Visi duš Santuš šeimos daržai ir ganyklos slėnyje buvo ištrypti – šeima faktiškai prarado šią valdą. Todėl Liucijos motina Marija Rožė tęsė baisų puolimą prieš savo dukrą, vis versdama ją prisipažinti melavus. Motina tyčiojosi: „Jei norite ko nors valgyti, eikite paprašyti Marijos!“ Liucijai net sunku apsakyti, ką ji tuo metu iškentėjo, tačiau ji išsaugojo kantrybę ir liko paklusni mamai. Plintant garsui apie Fatimą, pradėjo augti ir valdžios susirūpinimas. Tuo metu Portugaliją valdė atvirai Bažnyčiai ir monarchijai priešiška liberalų vyriausybė, kurios dauguma narių priklausė laisvųjų mūrininkų ložėms. Jau liepos 23 d. liberalus Lisabonos dienraštis O Seculo išspausdino straipsnį, kuriame tyčiojamasi iš Fatimos lengvatikių. Straipsnio antraštė: „Misija iš dangaus – komercinė spekuliacija?“ Tačiau čia nevyksta nieko panašaus į komerciją! Jau minėjome, kad duš Santuš šeima prarado sklypą Cova da Iria, neturi iš žmonių susibūrimo nei mažiausios naudos. Regėtojų tėvai ir klebonas ne tik neskatina pamaldumo plitimo, bet dargi jam visaip priešinasi. Tik vėliau žmonės ėmė palikti apsireiškimų vietoje pinigų, tačiau jie buvo naudojami tik tos vietos puošimui. Vietinė valdžia nedelsdama ėmėsi priemonių. Tuo metu visos Ouremo srities administratorius buvo prisiekęs liberalas ir fanatiškas antiklerikalas Arturas de Oliveira Santosas. Po liberalios 1910 m. revoliucijos, nuvertusios Portugalijos monarchiją, jis prasimušė į vietinę valdžią ir tapo masonu. Oliveira buvo Ouremo masonų ložės steigėjas. Jo valdžia buvo didelė – dėl menkniekių jis areštuodavo klebonus, vargindavo tikinčiuosius bausmėmis. Oliveira nutarė sulaikyti vaikus, pasisiūlydamas juos nuvežti į Cova da Irią ir esą pats pamatyti stebuklus. Vaikai džiaugdamiesi sulipo į automobilį, bet greit pastebėjo, kad viršininkas suka ne tuo keliu. Jis ėmė aiškintis, kad turi reikalų mieste ir žadėjo iš ten vaikus laiku nuvežti į apsireiškimų vietą. Vaikai suprato klastą, bet jau buvo vėlu. Oliveira ėmė vaikus bauginti ir reikalavo atskleisti liepos mėnesį apreikštąją paslaptį. Vaikai grasinimų neišsigando. Tuo tarpu į apsireiškimų vietą susirinko daugybė žmonių. Varpams nuskambėjus, pasirodė debesėlis, kuriame turėjo būti Marija. Jis spindėjo įvairiomis spalvomis ir netrukus pradingo. Šį reiškinį matė visi susirinkusieji. Žmonės puolė ant kelių, karštai melsdamiesi, o debesėliui pradingus, nuskubėjo ieškoti vaikų. Sužinoję, kad vaikai suimti, jie norėjo pulti jų vaduoti, bet Jacintos ir Pranciškaus tėvas juos sulaikė, prašydamas viską paaukoti Viešpačiui. Nusivežęs į savo namus, Oliveira ėmė vaikus griežtai tardyti, reikalaudamas išduoti liepos 13 d. gautąsias paslaptis. Nepadėjo nei grasinimai, nei siūlomos dovanos, vaikai buvo nepaprastai tvirti. Oliveira pasikvietė gydytoją, kuris turėjo nustatyti vaikų isteriją ar haliucinacijas, bet ir gydytojas nieko nepešė. Tuomet vaikai buvo uždaryti į miestelio kalėjimą kartu su vagimis ir chuliganais. Vaikams pagrasinta juos gyvus išvirti aliejaus katile, jei neprisipažins melavę. Regėtojai visą patirtą siaubą paaukojo už nusidėjėlių atsivertimą. Jacinta net paskatino kitus kalinius kartu sukalbėti rožančių. Kitą dieną, susitaikęs su nesėkme, Oliveira parvežė vaikus į Alžiustrelę.
Komentarai
Rašyti komentarą