Rugpjūčio 2 dieną viso pasaulio pranciškonų bažnyčiose, o visų pirma vienoje svarbiausių pasaulyje pranciškoniškų bažnyčių – Asyžiaus Angelų Karalienės bazilikoje - švenčiama Atleidimo šventė, paprastai vadinama Porciunkule. Būtent Porciunkulėje prasidėjo jau aštuonis šimtmečius besitęsianti pranciškonų ordino istorija - mažesnieji broliai šiemet mini 800 metų įkūrimo jubiliejų.
Nėra lengva tiksliai nusakyti, kaip atsirado Porciunkulė. Viena žodinė tradicija, cituojama įvairiuose senuosiuose ir šiuolaikiniuose šaltiniuose, pasakoja, kad Porciunkulę IV a. pastatė keturi piligrimai, grįžtantys iš Šventosios Žemės popiežiaus Liborijaus laikais. Ji buvo dedikuota Apsireiškimo Dievo Motinai, būtent – Angelų Marijai. Vėliau Porciunkulė tapo vieno vienuolyno bažnyčia, tačiau po kurio laiko buvo apleista ir apgriuvo. Tačiau atrodo, kad tai buvo bajorų ir apylinkės gyventojų piligrimystės vieta. Pasakojama, kad ir paties Pranciškaus motina kaip piligrimė buvo nuvykusi į Porciunkulę.Vėliausi kasinėjimai aplink Porciunkulę ir kai kurias Šventovės vietas atidengė Romos imperijos laikų ir pirmų mūsų eros amžių pamatus. Žinoma, reikalingi išsamesni tyrinėjimai, ypač archeologiniai, tačiau šie radiniai patvirtina rašytinę ir žodinę tradiciją. Šv. Pranciškus atvyko į Porciunkulę 1207 m. pabaigoje-1208 m. pradžioje. Pamatė ją apleistą ir apgriuvusią, tad būdamas labai pamaldus Švč. Dievo Motinai, viso gėrio Motinai, nutarė ją atstatyti. Kol ją restauravo, prie Pranciškaus prisidėjo pirmieji bendraminčiai: Bernardas, Egidijus, Silvestras...Pagal tradiciją, 1208 m. vasario 24-ąją (arba 1207-1208 spalio 12-ąją – dieną, kurią tais metais šventė šv. Luko evangelisto šventę) Pranciškus dalyvavo Mišiose. Jis vis dar skausmingai ieškojo savo kelio, dažnai panirdamas į maldą ir prašydamas Dievo gailestingumo, kad jį apšviestų. Marijos namus užliejo šviesa. Evangelijos komentaras apie apaštalų išsiuntimą, pasakytas paprasto kunigo, nušvietė Pranciškaus protą ir sušildė jo širdį. Jis pajuto didžiulę vienybę tarp to, ką jam sakė Dievo Žodis, ir giluminių širdies trokšimų. Kunigui baigiant kalbėti, ši vienybė pripildė jo sielą džiaugsmo: „To noriu, to prašau, tą trokštu daryti iš visos širdies“ (1 Cel IX, 22). Pranciškų vis traukdavo į šią vietą – jis pats atstatė Porciunkulę, čia prie jo prisidėjo pirmieji bičiuliai, kuriems jis parašė trumpą gyvenimo Regulą, sudarytą iš kelių Evangelijos eilučių. Būtent iš čia kartu su pirmais savo bendraminčiais 1209 m. kovo-balandžio mėnesiais Pranciškus išėjo į Romą pas popiežių Inocentą III pristatyti ir gauti patvirtinimą naujai gyvenimo formai. Pasak tradicijos, gavęs patvirtinimą 1209 m. balandžio 16 d., Pranciškus su broliais grįždamas į Asyžių kuriam laikui sustojo Orte, paskui dviem trims mėnesiams apsistojo vienoje trobelėje Rivotorte. Tiksli trobelės vieta nenustatyta, tačiau spėjama, kad ji buvo netoli dviejų raupsuotųjų lazaretų: Šv. Marijos Magdalenos, turtingų raupsuotųjų gyvenvietės, ir Šv. Rufino Arke, kur gyveno raupsuotieji vargšai. Tokia artima kaimynystė suteikė Pranciškui ir jo broliams galimybę pasitarnauti atstumtiesiems ir rūpintis jais. Vėliau Pranciškus su broliais grįžo į Porciunkulę, kuri tapo nuolatine jų buveine, nors jie ir daug laiko praleisdavo keliaudami. Iš Porciunkulės Pranciškus išsiuntė brolius po du į pasaulį skelbti Evangelijos. Būtent į Porciunkulę 1211 (ar 1212) metų Palmių sekmadienį pas Pranciškų atvyko šv. Klara, kuri, Pranciškaus padedama, įkūrė antrąjį pranciškonų ordiną – klarises. Porciunkulei Pranciškus išrūpino Porciunkulės atlaidus (1216), žinomus kaip Asyžiaus atlaidai; čia jis sukviesdavo brolius kartą ar du per metus į Kapitulą; tikriausiai čia rašė savo Regulą, kuri nebuvo patvirtina (1221); čia per Palapinių kapitulą (1221), kurioje dalyvavo apie penkis tūkstančius brolių, į ordiną atėjo šv. Antanas iš Paduvos; čia rašė ar diktavo Testamentą paskutinį savo gyvenimo mėnesį ir 1226 m. spalio 3 d. atidavė Viešpačiui savo dvasią, nes čia buvo gavęs malonės dvasią. Štai kaip šv. Bonaventūra apibūdina Pranciškaus santykį su Porciunkule: „Šią vietą Šventasis mylėjo labiau nei visas kitas vietas pasaulyje. Čia išties nuolankiai pradėjo, dorybingai tęsė, laimingai įvykdė savo užduotį. Mirties valandą jis pavedė broliams šią vietą, kuri ypač brangi Švč. Mergelei: tai vieta, kurioje šv. Pranciškus, vedamas dieviško apreiškimo, pradėjo Mažesniųjų brolių ordiną“ (Šv. Bonaventura, LM, 8; FF 1048-1049). Ir Pranciškus sakydavo apie Porciunkulę: „Ši vieta yra išties šventa, ir Dievo namai; kas joje nuoširdžiai melsis, gaus viską, ko prašė.” Argi visa tai nepatvirtina, kad Porciunkulė yra pranciškoniškumo Tabernakulis, Pranciškaus ir kiekvieno pranciškono širdis?
Nėra lengva tiksliai nusakyti, kaip atsirado Porciunkulė. Viena žodinė tradicija, cituojama įvairiuose senuosiuose ir šiuolaikiniuose šaltiniuose, pasakoja, kad Porciunkulę IV a. pastatė keturi piligrimai, grįžtantys iš Šventosios Žemės popiežiaus Liborijaus laikais. Ji buvo dedikuota Apsireiškimo Dievo Motinai, būtent – Angelų Marijai. Vėliau Porciunkulė tapo vieno vienuolyno bažnyčia, tačiau po kurio laiko buvo apleista ir apgriuvo. Tačiau atrodo, kad tai buvo bajorų ir apylinkės gyventojų piligrimystės vieta. Pasakojama, kad ir paties Pranciškaus motina kaip piligrimė buvo nuvykusi į Porciunkulę.Vėliausi kasinėjimai aplink Porciunkulę ir kai kurias Šventovės vietas atidengė Romos imperijos laikų ir pirmų mūsų eros amžių pamatus. Žinoma, reikalingi išsamesni tyrinėjimai, ypač archeologiniai, tačiau šie radiniai patvirtina rašytinę ir žodinę tradiciją. Šv. Pranciškus atvyko į Porciunkulę 1207 m. pabaigoje-1208 m. pradžioje. Pamatė ją apleistą ir apgriuvusią, tad būdamas labai pamaldus Švč. Dievo Motinai, viso gėrio Motinai, nutarė ją atstatyti. Kol ją restauravo, prie Pranciškaus prisidėjo pirmieji bendraminčiai: Bernardas, Egidijus, Silvestras...Pagal tradiciją, 1208 m. vasario 24-ąją (arba 1207-1208 spalio 12-ąją – dieną, kurią tais metais šventė šv. Luko evangelisto šventę) Pranciškus dalyvavo Mišiose. Jis vis dar skausmingai ieškojo savo kelio, dažnai panirdamas į maldą ir prašydamas Dievo gailestingumo, kad jį apšviestų. Marijos namus užliejo šviesa. Evangelijos komentaras apie apaštalų išsiuntimą, pasakytas paprasto kunigo, nušvietė Pranciškaus protą ir sušildė jo širdį. Jis pajuto didžiulę vienybę tarp to, ką jam sakė Dievo Žodis, ir giluminių širdies trokšimų. Kunigui baigiant kalbėti, ši vienybė pripildė jo sielą džiaugsmo: „To noriu, to prašau, tą trokštu daryti iš visos širdies“ (1 Cel IX, 22). Pranciškų vis traukdavo į šią vietą – jis pats atstatė Porciunkulę, čia prie jo prisidėjo pirmieji bičiuliai, kuriems jis parašė trumpą gyvenimo Regulą, sudarytą iš kelių Evangelijos eilučių. Būtent iš čia kartu su pirmais savo bendraminčiais 1209 m. kovo-balandžio mėnesiais Pranciškus išėjo į Romą pas popiežių Inocentą III pristatyti ir gauti patvirtinimą naujai gyvenimo formai. Pasak tradicijos, gavęs patvirtinimą 1209 m. balandžio 16 d., Pranciškus su broliais grįždamas į Asyžių kuriam laikui sustojo Orte, paskui dviem trims mėnesiams apsistojo vienoje trobelėje Rivotorte. Tiksli trobelės vieta nenustatyta, tačiau spėjama, kad ji buvo netoli dviejų raupsuotųjų lazaretų: Šv. Marijos Magdalenos, turtingų raupsuotųjų gyvenvietės, ir Šv. Rufino Arke, kur gyveno raupsuotieji vargšai. Tokia artima kaimynystė suteikė Pranciškui ir jo broliams galimybę pasitarnauti atstumtiesiems ir rūpintis jais. Vėliau Pranciškus su broliais grįžo į Porciunkulę, kuri tapo nuolatine jų buveine, nors jie ir daug laiko praleisdavo keliaudami. Iš Porciunkulės Pranciškus išsiuntė brolius po du į pasaulį skelbti Evangelijos. Būtent į Porciunkulę 1211 (ar 1212) metų Palmių sekmadienį pas Pranciškų atvyko šv. Klara, kuri, Pranciškaus padedama, įkūrė antrąjį pranciškonų ordiną – klarises. Porciunkulei Pranciškus išrūpino Porciunkulės atlaidus (1216), žinomus kaip Asyžiaus atlaidai; čia jis sukviesdavo brolius kartą ar du per metus į Kapitulą; tikriausiai čia rašė savo Regulą, kuri nebuvo patvirtina (1221); čia per Palapinių kapitulą (1221), kurioje dalyvavo apie penkis tūkstančius brolių, į ordiną atėjo šv. Antanas iš Paduvos; čia rašė ar diktavo Testamentą paskutinį savo gyvenimo mėnesį ir 1226 m. spalio 3 d. atidavė Viešpačiui savo dvasią, nes čia buvo gavęs malonės dvasią. Štai kaip šv. Bonaventūra apibūdina Pranciškaus santykį su Porciunkule: „Šią vietą Šventasis mylėjo labiau nei visas kitas vietas pasaulyje. Čia išties nuolankiai pradėjo, dorybingai tęsė, laimingai įvykdė savo užduotį. Mirties valandą jis pavedė broliams šią vietą, kuri ypač brangi Švč. Mergelei: tai vieta, kurioje šv. Pranciškus, vedamas dieviško apreiškimo, pradėjo Mažesniųjų brolių ordiną“ (Šv. Bonaventura, LM, 8; FF 1048-1049). Ir Pranciškus sakydavo apie Porciunkulę: „Ši vieta yra išties šventa, ir Dievo namai; kas joje nuoširdžiai melsis, gaus viską, ko prašė.” Argi visa tai nepatvirtina, kad Porciunkulė yra pranciškoniškumo Tabernakulis, Pranciškaus ir kiekvieno pranciškono širdis?
pagal:T. Francesco De Lazzari OFM. Porciunkulė, pranciškoniškumo Tabernakulis
Komentarai
Rašyti komentarą