Žemaičių Kalvarijos stebuklingojo paveikslo pamaldumo istorija


Stebuklingajam Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslui atsidūrus Žemaičių Kalvarijoje, ėmė formuotis jos kultas, jungdamasis su anksčiau garsėti pradėjusiu Kančios keliu ir 1649 m. iš Liublino gauto Šv. Kryžiaus kultu. Iki XVII a. vidurio paveikslo kultas nebuvo labai paplitęs ir ėmė labiau garsėti šio amžiaus antrojoje pusėje. XVIII a. Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas jau plačiai žinomas. 1750 m. pastatytoje dominikonų bažnyčioje šis paveikslas buvo patalpintas pagrindinio dviejų altorių ansamblio žemutiniame tarpsnyje įrengtame Švč. Mergelės Marijos altoriuje. Viršutiniame tarpsnyje – Šv. Kryžiaus altoriuje – atsidūrė stebuklingoji Nukryžiuotojo skulptūra, perkelta iš vienos koplytėlės. Šiame viršutiniame altoriuje taip pat buvo saugoma Šv. Kryžiaus relikvija. Stebuklingosios Nukryžiuotojo skulptūros ir stebuklingojo Švč. M. Marijos paveikslo didžiajame altoriuje būta ir vėliau pastatytoje mūrinėje bažnyčioje. Žinoma, kad XVIII a. viduryje abu atvaizdai buvo apkabinėti votais. Žemaičių Kalvarijos dominikonai nuo XVIII a. iki pat vienuolyno uždarymo 1889 m. skleidė ne tik Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo, bet ir Nukryžiuotojo skulptūros kultą. Pažymėtina, kad XVIII a. čia veikė Šv. Kryžiaus ir Švč. Mergelės Marijos Paguodos brolijos, gyvavusios iki XIX a. XVIII a. antrojoje pusėje ir XIX a. paveikslo kultą populiarinti padėjo įvairios atvaizdą vaizduojančios graviūros ar maldininkams skirti paveikslėliai. Iki XX a. išliko keletas Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinai skirtų giesmių, sukurtų pačių dominikonų. Tačiau didžiausią įtaką paveikslo kulto plitimui turėjo Žemaičių Kalvarijos atlaidai, jau XVIII a. vadinti didžiaisiais. Į atlaidus atkeliaudavo ne tik pavieniai piligrimai, bet ir parapijos klebonų vadovaujamos nemažos grupės maldininkų. Panaikinus dominikonų vienuolyną, Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo kultas neišblėso: net ir tuomet purpurinės spalvos paveikslo audeklo fonas buvo gausiai apkabinėtas votais. Paveikslą, kaip ir šv. Kryžiaus relikviją, suspėta išnešti per 1896 m. gaisrą. Nuo 1927 m. Žemaičių Kalvarijoje įsikūrę marijonai visomis išgalėmis rūpinosi Žemaičių Kalvarijos stebuklingojo paveikslo kulto skleidimu. Paveikslas susilaukė įvairių tekstinių bei vaizdinių interpretacijų. Iki šių dienų išlikę religinių paveikslėlių, platintų per Kalvarijos atlaidus ir kitas šventes. Švč. Mergelės Marijos garbei buvo kuriama poezija, naujos giesmės. Stebuklingajai Nukryžiuotojo skulptūrai dėmesio skirta mažiau, todėl jos kultas pamažėle apsilpo. Tuo tarpu pagrindiniame altoriuje saugoma Šv. Kryžiaus relikvija niekada nebuvo praradusi savo reikšmės nei bažnyčioje atliekamoje liturgijoje, nei Kančios kelio procesijose. Nepaisant sovietinės valdžios trukdymų rengti atlaidus, Dievo Motinos su Kūdikiu kultas nebuvo užmirštas nė šiuo laikotarpiu. Tai liudija ir nuo marijonų laikų gerokai padidėjęs votų skaičius. 2004 m. Jonas Paulius II leido pradėti stebuklingojo Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo vainikavimo popiežiškosiomis karūnomis procesą. Jonas Paulius II dėl šio paveikslo tyrinėjimų ir restauracijos šio plano iki galo įvykdyti negalėjo. Tai atliko jo įpėdinis – dabartinis Šventasis Tėvas Benediktas XVI. Paveikslas iškilmingai vainikuotas 2006 m. spalio 8 d., jam suteikiant Krikščioniškųjų šeimų Karalienės titulą.



Komentarai