Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas nuo seno garsėja stebuklingomis malonėmis. Vadintas Žemaitijos paguoda ir gyvastimi, jis jau beveik keturis šimtmečius susijęs su buvusiuose Garduose įsteigta Kalvarija ir puošia jau trečią domininkonų pastatytą bažnyčią. 2006 m. spalio 8 d. paveikslas buvo iškilmingai karūnuotas, jam suteiktas Krikščioniškųjų šeimų Karalienės titulas. Stebuklingasis paveikslas tapytas drobėje (123x87), užtemptoje ant raudonu aksomu apvilktos medžio lentos. Pagal ikonografinę schemą paveikslas priskirtinas Glykophysoula ikonografinio tipo atvaizdams. Žemiau paveikslo, frontoninėje sienelėje, sukabinti įvairūs votai. Iš pagarbos paveikslas užtraukiamas dviem užuolaidėlių elėmis, o tarp pamaldų uždengiamas Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo paveikslu, nutapytu veikiausiai XIX a. Maldininkai nuo seno itin gerbė šį Dievo Motinos paveikslą, jam kūrė giesmes. Suklaupus prie stebuklingojo paveikslo pradedami ir baigiami eiti Kryžiaus kelio kalnai. Paveikslo kompoziciją sudaro į dešinę pusė pasukta iki pusės pavaizduota Švč. Mergelė Marija, abejomis rankomis laikanti Kūdikėlį Jėzų, kuris prigludęs prie pat jos veido. Raudono aksomo fone išdėstyta dvylika žvaigždučių. Abi figūras dengia paauksuoto sidabro aptaisai, išskyrus jų veidus, rankų plaštakas ir basą Kūdikėlio kojelę. Švč. Mergelės Marijos ir Kūdikėlio galvas vainikuoja paauksinto sidabro karūnos; pirmosios viršūnėje – Švč. M. Marijos monograma, antrosios – kryželis. Dar viena paauksuoto sidabro karūna yra virš paveikslo rėmų, ją iš abiejų pusių laiko angeliukai. Švč. Mergelė Marija žvelgia į Kūdikį, kuris atsisukęs į žiūrovą. Ir Dievo Motinos, ir Kūdikėlio veidas nutapyti pagal perspektyvos ir anatomijos taisykles, švelniai modeliuoti šviesa ir šešėliais; abu patamsėję nuo senumo. Dievo Motina pavaizduota tartum besišypsanti, kartu šypsenoje galima įžvelgti vos jaučiamą skausmo išraišką. Profesionalaus meistro aptaisuose, sudurstytuose iš atskirų dalių, galima įžvelgti smulkią, tačiau struktūrišką Švč. M. Marijos apsiausto klosčių ir suknelės modeliuotę. Aptaisas papuoštas kruopščiai iškalstytais atpažįstamų tulpių, lelijų, roželių ir kitų augalų motyvais, ant dešiniojo Mergelės peties iškalstyta aštuonkampė žveigždė. Pagal kalstymo būdą aptaisai priskirtini vadinamojo naujojo tipo, barokiniam, pavyzdžiui ir datuotini XVII a. antrąja ar XVIII a. pirmąja puse. 1977 m. tuometinio Telšių vyskupo Antano Vaičiaus iniciatyva paveikslas buvo restauruotas. Nuėmus aptaisus, paaiškėjo, kad Švč. M. Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus piešinio siluetas nežymiai skiriasi nuo bendros metalinių aptaisų struktūros. Dievo Motina pavaizduota vilkinti tamsiai rudą melsvo atspalvio ir gelsvais spalvų tonais modeliuotą apsiaustą su gobtuvu, dengiančiu galvą. Jos suknelė pilkų tonų. Apsiausto apvadai balti, rankogaliai papuošti baltais nėriniais, ant dešiniojo Dievo Motinos peties – aštuoniakampė žvaigždė su ilgais galais ir stilizuotu balkšvų lelijų motyvu. Panašiu apsiaustu Mergelė buvo vaizduojama bizantinio ikonografinio tipo paveiksluose. Tuo tarpu Kūdikėlis Jėzus vilki ne bizantiškus, bet europietiškus drabužius – žalsvai pilkų tonų marškinėlius ir raudoną apsiaustą. Pagal ikonografinę schemą paveikslas priskirtinas Glykophysoula ikonografinio tipo atvaizdams. Šio tipo atvaizdų kultą yra platinę ne tik dominikonai, bet ir pranciškonai, bazilijonai, karmelitai, kitos vienuolijos. Žemaičių Kalvarijos stebuklingasis paveikslas priklauso negausiai grupei atvaizdų, kuriuose Dievo Motina vaizduojama laikanti Kūdikį ant kairės rankos, jos figūrai esant pasuktai į dešinę pusę. Paveikslas yra savotiškas tarpinis variantas tarp bizantinio ir vakarietiškojo ikonografinio tipo atvaizdų, jame matyti renesanso ir baroko tapybos bruožų. 2003–2006 m. paveikslas buvo nuodugniai ištirtas ir kruopščiai restauruotas Prano Gudyno restauravimo centre.
šaltinis: http://www.zemaiciukalvarija.lt/
Komentarai
Rašyti komentarą