Marijos tėvų vardai ir istorija randama tarp 100 - 120m. parašytame apokrife GENESIS MARIAE (Marijos Gimimas- arba Jokūbo protoevangelija). Nežinomas autorius, remdamasis žodine tradicija ir Šventojo Rašto istorijomis, sukurė įtaigų pasakojimą apie Marijos tėvus ir jos vaikystę. Nors šio apokrifo Bažnyčia niekuomet nepripažino, tačiau ši istorija buvo ypatingai populiari ir prisidėjo prie Joakimo ir Onos kulto plitimo, kuris plito nuo III - IVa. Žinoma, neaišku, kiek šis pasakojimas perteikia istorinių žinių, tačiau nepaisant to jis yra patikimiausias ir seniausias šaltinis apie Marijos tėvus, artimas Evangelijos pagal Luką pasakojimui (Lk 1-2sk)
I skyrius
Prasideda pasakojimas apie teisųjį ir dievobaimingą turtuolį Joakimą, kurio aukos atmetamos, nes jis neturi palikuonio, kas laikoma bausme už nuodėmes. Paniekintas Joakimas apsigyvena dykumoje nutardamas pasninkauti ir šauktis Viešpaties.
Dvylikos giminių istorijoje[i] pasakojama apie turtingą žmogų vardu Joakimas[ii], kuris visas savo dovanas Viešpačiui dalijo dvejopai[iii], sakydamas: “ savo perteklių skiriu visiems žmonėms, o kas privalu už nuodėmių atleidimą, - bus Viešpačiui, kad būtų man gailestingas. Ir štai atėjo didi Viešpaties diena[iv]. Izraelio vaikai nešė savo aukas. Ir štai jie užsipuolė Joakimą. Toksai Reubelis[v] atsistojęs pasakė: “ ar dera tau nešti aukas, jei esi bevaikis ?[vi] “ Labai nusiminęs Joakimas nutarė peržiūrėti Dvylikos giminių istorijas, mat jis galvojo: “ nejau aš vienintelis iš visų giminių neturiu savo dalies Izraelyje ? “ Pasižiūrėjęs jis rado, kad visi teisieji turėjo palikuonis. Tuomet Joakimas prisiminė patriarchą Abraomą, kuris susilaukė sūnaus Izaoko senatvėje[vii]. Todėl Joakimas negrįžo namo, bet nuėjo į dykumą ir ten pasistatęs palapinę pasninkavo keturiasdešimt dienų ir naktų[viii], kalbėdamas: “ aš nevalgysiu ir negersiu iki kolei Viešpats mano Dievas aplankys mane. Malda bus mano valgis ir gėrimas[ix]. “
Prasideda pasakojimas apie teisųjį ir dievobaimingą turtuolį Joakimą, kurio aukos atmetamos, nes jis neturi palikuonio, kas laikoma bausme už nuodėmes. Paniekintas Joakimas apsigyvena dykumoje nutardamas pasninkauti ir šauktis Viešpaties.
Dvylikos giminių istorijoje[i] pasakojama apie turtingą žmogų vardu Joakimas[ii], kuris visas savo dovanas Viešpačiui dalijo dvejopai[iii], sakydamas: “ savo perteklių skiriu visiems žmonėms, o kas privalu už nuodėmių atleidimą, - bus Viešpačiui, kad būtų man gailestingas. Ir štai atėjo didi Viešpaties diena[iv]. Izraelio vaikai nešė savo aukas. Ir štai jie užsipuolė Joakimą. Toksai Reubelis[v] atsistojęs pasakė: “ ar dera tau nešti aukas, jei esi bevaikis ?[vi] “ Labai nusiminęs Joakimas nutarė peržiūrėti Dvylikos giminių istorijas, mat jis galvojo: “ nejau aš vienintelis iš visų giminių neturiu savo dalies Izraelyje ? “ Pasižiūrėjęs jis rado, kad visi teisieji turėjo palikuonis. Tuomet Joakimas prisiminė patriarchą Abraomą, kuris susilaukė sūnaus Izaoko senatvėje[vii]. Todėl Joakimas negrįžo namo, bet nuėjo į dykumą ir ten pasistatęs palapinę pasninkavo keturiasdešimt dienų ir naktų[viii], kalbėdamas: “ aš nevalgysiu ir negersiu iki kolei Viešpats mano Dievas aplankys mane. Malda bus mano valgis ir gėrimas[ix]. “
[i] Galimas daiktas, kad taip vadinosi apokrifinis šaltinis iš kurio autorius sėmėsi žinių.
[ii] Joakimas (hebr. Jehojakimas – VIEŠPATS paruošė) – šiuo vardu vadintas vienas iš paskutiniųjų Judo karalių (609 – 598 m. pr. Kr.) ir Zuzanos vyras (Dan 13, 1 – 4).
Plg. Joakimas buvo labai turtingas ir turėjo sodą prie namų (Dan 13, 4).
Ir: Dvylikos giminių istorijoje pasakojama apie turtingą žmogų vardu Joakimas.
[iii] Tobito pavyzdys: “O aš savo ruožtu dažnai vienas keliaudavau į Jeruzalę šventėms, kaip įsakyta visam Izraeliui amžinu įsaku. Gabendamas su savimi laukų pirmienas ir kaimenės pirmagimius drauge su pajamų dešimtine ir pirmojo kirpimo vilnomis, skubėdavau į Jeruzalę ir paduodavau juos prie aukuro kunigams, Aarono palikuonims. Levitams, atliekantiems tarnybą, duodavau dešimtinę grūdų, vyno, alyvmedžio aliejaus, granatmedžio vaisių, figų ir kitų vaisių. Išskyrus šabo metus, duodavau antrąją dešimtinę pinigais, kuriuos kasmet, nuėjęs į Jeruzalę, sumokėdavau. Trečiąją dešimtinę duodavau našlaičiams ir našlėms bei ateiviams, prisidėjusiems prie izraeliečių. (Tob 1, 6 – 8 a.)
[iv] Šabas, o gal kokia religinė šventė.
[v] Kitur: Reubenas.
[vi] Bevaikystė buvo laikoma didele Dievo bausme už nuodėmes, nes vaikai buvo laikomi VIEŠPATIES palaima. Palikuonyse buvo išsaugomas protėvių atminimas. Vienas I a. rabinas taip mokė: “ keturis galima prilyginti numirėliui: vargšą, raupsuotą, aklą ir bevaikį. “
[vii] Tuomet Abraomui buvo šimtas metų. (Per 18 – 21 sk.)
[viii] Plg. Mozė: “ Užkopęs ant kalno paimti akmeninių lentelių, lentelių Sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis, išbuvau ant kalno keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgydamas duonos ir negerdamas vandens “. (Įst 9, 9)
Jėzus: “ Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. “ (Mt 4, 2)
[ix] Jėzus tarė: " Mano maistas - vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą.“ (Jn 4, 34)
Komentarai
Rašyti komentarą