Pirmoji Fatimos paslaptis – pragaro vizija
Po šių žodžių Marija parodė vaikams siaubingą pragaro viziją. Liucija pasakoja: „...Ties šiais paskutiniais žodžiais ji [Marija] vėl atvėrė savo rankas, kaip ir dviem praėjusiais mėnesiais. Atrodė, kad spindulys perveria žemę, ir mes išvydome lyg ugnies jūrą, o šioje ugnyje panardintus velnius ir sielas, lyg jos būtų perregimos, juodos ir bronzinės degančios žmogaus pavidalo anglys. Jos plaukiojo toje ugnyje, mėtomos liepsnų, kurios su dūmų debesimis veržėsi iš jų pačių. Jos krito į visas puses lyg žiežirbos dideliuose gaisruose, be svorio ir pusiausvyros, rėkdamos bei staugdamos iš skausmo ir nevilties, dėl ko mes sudrebėjome ir nustėrome (aš tai regėdama tikriausiai sušukau „ai“, kaip girdėjo keletas žmonių).
Velniai skyrėsi savo baisia ir bjauria atstumiančių, nežinomų gyvių išvaizda. Bet jie buvo permatomi kaip juodos, degančios anglys. Persigandę ir lyg prašydami pagalbos, mes pakėlėme akis į Mūsų Mieląją Ponią, kuri pilna gerumo ir liūdesio mums kalbėjo:“
Po šių žodžių Marija parodė vaikams siaubingą pragaro viziją. Liucija pasakoja: „...Ties šiais paskutiniais žodžiais ji [Marija] vėl atvėrė savo rankas, kaip ir dviem praėjusiais mėnesiais. Atrodė, kad spindulys perveria žemę, ir mes išvydome lyg ugnies jūrą, o šioje ugnyje panardintus velnius ir sielas, lyg jos būtų perregimos, juodos ir bronzinės degančios žmogaus pavidalo anglys. Jos plaukiojo toje ugnyje, mėtomos liepsnų, kurios su dūmų debesimis veržėsi iš jų pačių. Jos krito į visas puses lyg žiežirbos dideliuose gaisruose, be svorio ir pusiausvyros, rėkdamos bei staugdamos iš skausmo ir nevilties, dėl ko mes sudrebėjome ir nustėrome (aš tai regėdama tikriausiai sušukau „ai“, kaip girdėjo keletas žmonių).
Velniai skyrėsi savo baisia ir bjauria atstumiančių, nežinomų gyvių išvaizda. Bet jie buvo permatomi kaip juodos, degančios anglys. Persigandę ir lyg prašydami pagalbos, mes pakėlėme akis į Mūsų Mieląją Ponią, kuri pilna gerumo ir liūdesio mums kalbėjo:“
Komentarai
Rašyti komentarą