Marija ir Bažnyčia


Atpirkimo istorijoje kiekvienas žingsnis ir kiekvienas veikėjas buvo Dievo numatytas. Kristus, Marija, Bažnyčia yra centriniai Dievo minties kūriniai. Tos trys figūros yra tarpusavy surištos priežastingumo ryšiu: Žodis turėjo tapti kūnu — jis padarė Mariją savo motina; tapęs kūnu, Žodis norėjo įjungti savin visų laikų tikinčiuosius — jis sukūrė Bažnyčią. Tarp Marijos ir Bažnyčios yra dar kitas ryšys. Bažnyčios pradžia glūdi įsikūnijusiame Kristuje. Gi Dievo Sūnaus įsikūnijime Marija turėjo svarbų vaidmenį, nes Kristus įsikūnijo Marijoje, šiai davus savo sutikimą. Jei Bažnyčia kilo dėl to, kad per Marijos motinystę Žodis suėjo į tikrą sąlytį su žmonija, tai tarp Marijos ir Bažnyčios yra tolimas ir vienpusis priežastingumo ryšys, kuris duoda pagrindą vadinti Mariją Bažnyčios motina. Šis kilmės ryšys tampa abipusis vienos su kita bendravime, motinos ir dukters savitarpine įtaka. Didelė yra Marijos įtaka Bažnyčiai. Sūnui įžengus į dangų, Marija pasiliko apaštalų ir pirmųjų krikščionių tarpe. Kristaus motinai negalėjo nerūpėti Sūnaus pradėtas darbas: Marija guodė besiplečiančią Bažnyčią, su ja bendravo ir už ją meldėsi. O ir nuėjusi į dangų, Marija, kaip malonių Tarpininkė ir galinga Užtarytoja, nuolatos praturtina ir globoja Bažnyčią. Iš savo pusės Bažnyčia skelbia Marijos garbę žemėje. Kitų dogmų atsiskleidimas nepajuto tokios stiprios eilinių Bažnyčios narių įtakos, kaip kad pajuto išsivystymas dogmų apie Mariją. Penktame amžiuje Efezo susirinkimo išdavų minia laukė nekantraudama, o paaiškėjus, Mariją paskelbtą esant Dievo Motina, minia tai sutiko džiūgaudama. Nekaltai Pradėtosios tiesa, prieš tapdama dogma, buvo jau seniai nešiojama tikinčiųjų širdyse, nežiūrint daugelio teologų nepalankaus žvilgsnio ar atviros kovos. O ir Marijos dangun Paimtosios dogma buvo paskelbta, pritarus visai Bažnyčiai. Vadinasi, visa Bažnyčia, dar prieš viešą dogminį paskelbimą, troško suteikti Marijai garbę. Koks glaudus ryšys yra tarp Marijos ir Bažnyčios, parodo protestantų puolimai. Jiems nepatinka didelis Marijos iškėlimas katalikų Bažnyčioje. Jie puola ne tik naujas dogmas apie Mariją, bet ir patį Bažnyčios autoritetą. Atmesdami marijologijos išsivystymą, jie nori tikėjimą išimtinai sutapatybinti su Švento Rašto tekstu, paneigdami tikėjimo dinamišką klestėjimą bažnytinėje bendruomenėje. Šnairomis žiūrėdami į Mariją, jie atmeta tiesos saugotoją Bažnyčią, ir priešingai. Duktė ne tik su motina bendrauja, bet ji yra ir panaši į motiną. To panašumo užuominą galima įžvelgti ir Šventame Rašte, Apreiškimo knygoje, kur piešiama saule apsiausta moteris, po kurios kojomis yra mėnulis, o ant galvos — dvylikos žvaigždžių vainikas. Ši moteris pagimdė kūdikį, "kurs turėjo valdyti visas tautas geležine lazda" (12, 1-18). Sunku išaiškinti, ką vaizduoja ši paslaptingoji moteris. Kai kurios moters žymės labai tinka Marijai, kitos gi tinka tik Bažnyčiai. Atrodo, kad evangelisto regėjime Marijos ir Bažnyčios figūros buvo susiliejusios į vieną siluetą. O buvo susiliejusios kaip tik dėl to, kad tarpusavy panašios. Mūsų laikais imta dažniau kalbėti ir rašyti apie tą tarpusavį Marijos ir Bažnyčios panašumą. Tačiau tų svarstymų išeities taškas nebuvo Apreiškimo vietos aiškinimas, o noras atsakyti į klausimą: kokia prasme galima kalbėti apie Marijos "kunigystę"?:! Ne vienas manė, kad išgvildenus Marijos ir Bažnyčios tarpusavius panašumus, paaiškės, ar yra, ir kokia yra Marijos "kunigystė". Tačiau tų panašumų išlukštenamas ne tiek Marijos "kunigystei" pamatus pagrindė, kiek pagilino bendrai Marijos ir Bažnyčios paslapčių supratimą. Atsivėrė šaltinis, kuris galėjo praturtinti mokslus apie Bažnyčią ir apie Mariją. Iki tol iš to šaltinio versmės, atrodė, niekas dar nebuvo sėmes. Bet taip tik atrodė. Jau ankstyvaisiais amžiais Bažnyčios Tėvai mėgo Mariją palyginti su Bažnyčia, nes, jų įsitikinimu, ir Marijos ir Bažnyčios paskirtis esanti tokia pati, lygiai kaip toks pat esąs ir jų vidinis nusiteikimas. Šventajam Ambrozijui Marija yra Bažnyčios paveikslas, pirmavaizdis, o vienos į kitą panašumas pasireiškia motinystėje, mergystėje ir nekaltame šventume. Pirmavaizdis savy nešioja būsimų dalykų ženklus. Jis yra ne tik panašus į būsimą tikrovę, bet jis tą tikrovę ir pavaizduoja, kaip paveikslas. Pavyzdžiui, dykumos mana buvo Eucharistijos pirmavaizdis, nes ji reiškė iš dangaus nusileidusią duoną, ji regimai pavaizdavo būsimą Švenčiausiojo Sakramento realybę. Į Mariją reikia žiūrėti ne tik kaip į uždarą, savy atbaigtą asmenybę, bet ir kaip į atpirkimo istorijoj pavaizduojantį vaidmenį turinčią figūrą." Regimai pavaizduodama būsimą, dvasinę tikrovę, Marija tampa panaši į Senojo Į-statymo ženklus. Tačiau anie buvo tik šešėliai būsimų dalykų; dykumos mana savy neturėjo jokios dvasinės vertės: tai nebuvo Eucharistija, tai nebuvo žmogaus būtį galįs perkeisti valgis, pilnas antgamtinės vertės. Dykumos manos vaidmuo baigėsi kūno pamaitinimu. Jos religinė vertė buvo paprasto ženklo vertė, pasiskolinta iš būsimos Eucharistinės tikrovės. Marija gi, kaip Bažnyčios pirmavaizdis, nėra tik būsimos tikrovės šešėlis; ji jau dabar yra tobulai užbaigta būtis, turinti savy pilną prasmę ir vertę. Marijoje, tarytum paveiksle, pasirodo būsimos Bažnyčios tikrovė. Jei nebūtų Marijos, kaip Bažnyčios pirmavaizdžio, mes sunkiau suvoktume Bažnyčios motinystę. Dabar gi, stebėdami kūniškąją Marijos motinystę, mes lengviau suprantame dvasinę Bažnyčios motinystę: jei Marija galėjo pagimdyti Dievo Sūnų, tai ir Bažnyčia gali pagimdyti žmones Dievo vaikais. Matydami, kaip Marijos motinystė atneša žemei dieviškąjį gyvenimą, siunčiamą iš dangaus, lengviau suprantame, kaip Bažnyčia mus pradeda ir pagimdo antgamtiniam gyvenimui. Kūniškoji Marijos motinystė yra regimas ženklas dvasinės Bažnyčios motinystės. Sunku mums būtų suprasti Bažnyčios motinystę ryšium su mergyste, jei mes prieš akis neturėtume motinos, bet kartu ir mergelės, Marijos pavyzdžio. Ir vienos ir kitos motinystė yra ne "iš vyro valios, bet iš Dievo" (Jo 1,13), iš Šventosios Dvasios. Nuostabus yra mūsų antgamtinis gimimas Bažnyčioje Šventosios Dvasios veikimu, tačiau jo galimumą mes aiškiau suvokiame, turėdami prieš akis lygiai nuostabų Kristaus gimimą iš Mergelės. Todėl šv. Augustino žodžiais betariant, "reikėjo, kad mūsų Vadas (Kristus) gimtų kūnu iš Mergelės (Marijos), kad tuo didžiuoju stebuklu parodytų savo sąnarius gimsiant, Šventosios Dvasios veikimu, iš Mergelės Bažnyčios" Galop palyginimas Marijos ir Bažnyčios šventumo atskleidžia ne tiek regimąjį, šioj žemėj, Bažnyčios šventumą, kiek būsimąjį, ateisiantįjį laikų pabaigoje. Marija yra Kristaus motina. Ant šios tiesos, kaip ant auksinio siūlo, susiveria visas katalikiškasis Marijos supratimas. Kūniškoji ir dieviškoji motinystė stovi marijologijos pagrinde. Marija yra tikra motina, nes ji padarė tai, ką kiekviena motina padaro: ji išnešiojo savo kūno vaisių lygiai taip, kaip mane išnešiojo mano motina. Tačiau ne visa kūdikio būtybė yra įsčios vaisius. Kūdikio dvasinė siela, o tuo pačiu ir kūdikio asmenybė, nekyla iš motinos, neateina iš tėvo, bet iš Dievo. Kaip kiekvienos motinos kūdikis, taip ir Marijos sūnus yra Dievo dovana. Nežiūrint to, prakartėlėje Pagimdytasis yra ir Marijos kūno vaisius, nes Marija iš savo kūno davė jam kūną. Kaip tik dėl to tarp Marijos ir jos Kūdikio atsirado artimas santykis — motinystė. Žemiškoje motinystėje tas santykis yra netobulas ir nestiprus, nes motinystės ryšys yra užmezgamas tik iš motinos pusės: kūdikis gi negali rinktis. Marijos motinystėje yra visai kitaip. Čia gimdomoji asmenybė yra jau prieš gimdama. Tas, kuris prims kūną, yra amžinasis Žodis. Jis pats padarys Mariją savo motiną, pats užmegs su ja amžiną asmenišką ryšį. Todėl Marijos motinystė bus pilna. Tarp Marijos ir Sūnaus bus glaudus ryšys, kyląs ne tik prigimtiniu kūno ėjimu iš motinos, bet ir paties Sūnaus valia. Kūno gimdydama Kristų, dvasia Marija tampa viso mistinio Kristaus kūno motina. Dvasinėje tikrovėje Kristus tarytum talpina savy kiekvieną tikintįjį, kaip savo kūno sąnarį. Tačiau šis glaudus ir tikras ryšys tarp Kristaus ir jo sąnarių yra mistinis, dvasinis. Todėl ir Marija yra dvasinė jnistinių Kristaus sąnarių motina. Šventosios Dvasios veikimas nepasibaigia Kristaus įsikūnijimu Marijos įsčiose, bet jis tęsiasi ir krikščionių gimdyme Bažnyčios įsčiose. Ir Bažnyčia yra motina, nes ji gimdo žmoguje tikėjimo, meilės ir vilties dorybes, kurios padaro žmogų mistinio Kristaus kūno sąnariu — gyvenančiu dieviškąjį gyvenimą. Bažnyčios vaisiaus branduolys ateina iš dangaus, —tikėjimas, viltis ir meilė yra Dievo dovanos, tačiau Bažnyčioje jos tampa kūnu, įauga į žmogiškos prigimties galias ir jose klesti. Taigi Bažnyčia pradeda, pagimdo, maitina, moko, augina Kristuje jo mistinio kūno sąnarius, kurie tuo pačiu metu priklauso ir jos pačios kūnui. Iš vienos pusės Bažnyčia yra mistinis Kristaus kūnas, iš kitos gi pusės ji yra gyvas įrankis tam kūnui suformuoti, arba, geriau pasakius, mistinio Kristaus kūno motina. Tačiau jos motinystė yra dvasinė, nes jos gimdymas nėra kūniškas, o dvasinis. Vadinasi, ir Marija ir Bažnyčia yra motinos, todėl ta prasme jos yra panašios. Tačiau jų motinystė yra ir skirtinga: nelygi kilnumu ir platumu. Kūnu Marija yra Kristaus motina, dvasia — mistinių Kristaus sąnarių motina. Bažnyčia gi yra tik mistinių Kristaus sąnarių motina. Taigi pirmu žvilgsniu pastebime Marijos motinystę, savo kilnumu ir platumu, prašokant Bažnyčios motinystę. Besistengiant suvesti į vieną Marijos ir Bažnyčios pozicijas, galima suklysti panaikinant esamą tarpusavį skirtingumą. Yra aišku, kad dieviškoji motinystė buvo suteikta Marijai, o ne Bažnyčiai. Tik vienai Marijai tinka Teoto-kos — Dievo Gimdytojos vardas. Vadinasi, Kristaus atžvilgiu Marijos ir Bažnyčios motinystę palyginti negalima. Naudingiau bus palyginti jųdviejų dvasinę motinystę žmonių atžvilgiu. Dvasinė motinystė yra pakopa, ant kurios, tokiame pat augšty, stovi Marija ir Bažnyčia. Tačiau jų motiniškas santykis su žmonėmis nėra vienodas. Marija yra mūsų dvasinė motina, su kuria mes galime užmegzti asmeninius santykius. Kaip atskira asmenybė, Marija gali vaiką suvilioti savo motiniška širdimi, gali jį patraukti prie savęs. Bažnyčia gi to padaryti negali, nes ji nėra asmenybė. Bažnyčios motinystė yra atitraukta. Tačiau savo tiesioginiu veiksmu motiniškas Bažnyčios vaidmuo yra platesnis ir ap-čiuopiamesnis. Bažnyčia teikia malones sakramentų pagalba, ko Marija padaryti negali. Bažnyčia turi galią hierarchinio valdymo srity, Marija gi tokios galios neturi. Taigi tik santyky su krikščionimis yra galimas Marijos ir Bažnyčios palyginimas, kuris atskleidžia ne tik panašumus, bet ir skirtingumus. Kristaus atžvilgiu Marijos poziciją nuo Bažnyčios skiria tarpeklis. Čia sunkiau išvesti tarpusavio panašumo lygiagretę. Kitas bendras Marijos ir Bažnyčios bruožas yra mergystė (virginitas). Kad Marija buvo ir liko mergelė, yra tikėjimo dogma. Todėl Mariją paprastai vadiname švenčiausiąja Mergele arba Mergele Marija. Tačiau kažkaip neįprastai skamba pasakymas mergelė Bažnyčia. O vis dėlto galima ir Bažnyčią pavadinti mergele. Bažnyčios motinystė atsiranda panašiai kaip Marijos motinystė. Bažnyčia gimdo mus taip, kaip Marija gimdė Kristų: ne iš kūno valios, ne iš vyro valios, bet iš Dievo. Bažnyčia viena stovi prieš Dievą, laukdama amžinųjų sužiedotuvių. Laikų pabaigoje ta ištikimoji sužieduotinė išgirs Ozėjo pranašystėje užrašytus Dievo žodžius: "Aš tave paimsiu už žmoną ant visados" (2,21). Tačiau jau ir dabar Bažnyčia yra ta Senajame Testamente išpranašauta tauta, neatšaukiamai surišta su Dievu meilės ryšiais. Nereikia užmiršti, kad ta Dievo tauta, ta Dievo sužieduotinė yra tik alegorinė asmenybė. Prieš tampant tikrove pranašystei, tiesą apie alegorinę Dievo sužieduotinę pirmiausia rado savo išsipildymą individualioje Marijos asmenybėje. Marija savy sukaupia pavyzdingiausios ir ištikimiausios sužieduotinės dorybes. Jos laisva valia prisiimtos mergystės esmė glūdi ištikimame meilės ryšy su Dievu. Ji visa savo būtim, ir visu savo gyvenimu, buvo ištikima Dievui. Bažnyčioje bus galima atpažinti tas pačias pavyzdingosios Sužieduotinės dorybes ir žymes, tačiau žemesniame laipsny: pastatyta ant uolos, Bažnyčia liks ištikima Sužieduotiniui. Tačiau ne vienas jos sąnarys nudžius ir bus nukirstas; o atėjus amžinųjų vestuvių valandai, ne vienas liks lauke, baisiose tamsybėse, nes jo žibintas neturės aliejaus. Trumpai tariant, Marija, kaip sužieduotinė, visoje savo būties pilnybėje buvo Dievui ištikima. Tuo tarpu Bažnyčia to pilnai įgyvendinti negali. Vadinasi, Marija, kaip sužieduotinė, lieka ne tik Bažnyčios pirmavaizdis, bet taip pat ir pavyzdys Bažnyčiai, bei jos siekimų idealas. Šalia tarpusavio panašumo ima ryškėti skirtingumai, kai imame svarstyti Marijos ir Bažnyčios santykius su Kristumi. Bažnyčios Tėvai ir teologai, sekdami šv. Pauliaus pėdomis,1' Kristaus sužieduotinės titulą duoda Bažnyčiai, kas jai gerai tinka. Marija gi negali būti Kristaus sužieduotine, nes Kristus yra jos sūnus. Marija negali būti to paties asmens kartu ir motina ir sužieduotinė. Jei motina, tai ne sužieduotinė. Taip pat yra ir su Bažnyčia. Sakėme, kad ji yra Kristaus sužieduotinė. Jei sužieduotinė, tai ne motina. Kalbėdami apie Bažnyčią Kristaus sužieduotinės vaidmeny, mes pažiūrėjome į ją kaip atskirtą nuo Kristaus. Galima tačiau ją sutapa-tybinti su Kristumi: juk Bažnyčia yra mistinis Kristaus kūnas, ji tęsia Kristaus pradėtą darbą pasauly. Tačiau sužieduotinės sąvoka priverčia mūsų protą daryti skirtumą tarp Kristaus ir Bažnyčios, nes sužieduotinis ir sužieduotinė yra ne vienas ir tas pats asmuo, o du asmens. Šventas Paulius laiške Efeziečiams aprašo Bažnyčią kaip Kristaus sužieduotinę, "neturinčią sutepimo, raukšlės ar ko kito panašaus" (5, 27), šventą ir nekaltą. Tokia Bažnyčia mums atrodo labai panaši į nekalčiausiąjį Marijos šventumą. Ir Marija ir Bažnyčia yra šventos, tačiau jų šventumas yra nevienodo laipsnio. Marija stovi augščiau už Bažnyčią. Tai pastebime palygindami būdą, kuriuo Marija ir Bažnyčia tapo pašventintos. Bažnyčiai nekaltumą suteikia krikštas. Marijai gi nereikėjo krikšto, nes jai atpirkimo malonės buvo suteiktos kitu būdu. Nekalčiausioj o Prasidėjimo dėka Marija buvo iškelta į visiško tyrumo lygį, kuris prašoko gimtosios nuodėmės ženkle buvusį pakrikštytųjų tyrumą. Prieš Nekaltai Pradėtąją Bažnyčia stovi kaip nusidėjėlių bendruomenė. Marijos asmuo niekada nebuvo nuodėmės vergijoje; tuo tarpu pakrikštytųjų sielos, prieš nusiplovimą, nešiojo savy nuodėmės žymę. O ir po to, kai ta žymė buvo ištrinta, pakrikštytųjų pečius slegia silpnybės, netobulumai, lengvos, o neretai ir mirtinos nuodėmės. Netobulybė įkyriai smelkiasi į šventosios Bažnyčios tikrovę. Gerai sako Yves M.-J. Congar: "Bažnyčia yra kartu ir šventa ir pilna nuodėmių, nenugalima ir silpnutė, tobula ir aplipusi daugybe istorinių netobulumų. Tai, kas ateina iš Kristaus, joje yra šventa ir be klaidos. Tai, kas ateina iš žmogaus, joje yra silpna ir nuodėminga"." Atitrauktai galvojant, būtų galima įsivaizduoti Bažnyčią esant laisvą nuo nuodėmės: Kristus yra jos įsteigėjas ir statytojas, o šventas statytojas stato tik šventus namus, šventam sužadėtiniui tinka tik šventa sužadėtinė, šventai galvai — tik šventas kūnas. Kristus atidavė savo gyvybę, kad Bažnyčia būtų šventa. Tačiau nei visumoje, nei atskiruose asmenyse dieviškumas pilnai nepersunkia Bažnyčios žmogiškąją pusę. Savo žemiškoje tikrovėje Bažnyčia pasilieka nusidėjėlių bendruomene. Ji pasilaiko ne tik tai, kas jos nariuose yra gera, bet ir tai, kas nuodėminga. Bažnyčios riba neperskiria mūsų širdies, tarytum tuo pačiu metu mes galėtume būti ir Bažnyčios viduje ir šalia jos. Nupuolusieji krikščionys pasilieka Bažnyčioje. Deja, jie yra nesveiki, sukelia skausmą, kankina visą Bažnyčios organizmą. Jie daro Bažnyčiai gėdą. Ant šventosios Bažnyčios jie meta nuodėmės šešėlį taip, kad, iš šono žiūrint, pati Bažnyčia atrodo esanti netvirta ir nuodėminga. Tačiau ne Bažnyčia yra atsakinga už nuodėmes, o nusidėjėliai. Vadinasi, dieviškoji Bažnyčios pusė yra be dėmės, o žemiškoji jos tikrovė yra netobula. Jei j ieškotume šiokios tokios pusiausvyros tarp Marijos ir Bažnyčios šventumo, tai į vieną svarstyklių lėkštę įdėję Nekaltai Pradėtosios tyrumą į kitą lėkštę turėtume dėti triumfuojančios Bažnyčios spindėjimą. Danguje Bažnyčia susideda iš visai tyrų sielų. Tą danguje gyvenančių sielų tyrumą Marija turėjo jau čia, žemėje. Iki šiol kalbėjome apie tyrumą bei laisvę nuo nuodėmės. Tačiau šventumas glūdi ne tik nuodėmės nebuvime, bet daugiau malonės gyvenime, dieviškajame gyvenime. Nekaltai Pradėtosios privilegija ne tik apsaugo Mariją nuo nuodėmės, bet taip pat jai suteikia ir malonės pilnybę. Dievas davė Marijai gražiausią malonę, o Marija iš savo pusės tą malonę pilnai priėmė. Ji visiškai atsivėrė Dievo dosnumui ir buvo pripildyta, kaip sklidinas indas. Liepsnojanti meilė apėmė visą jos būtį. Bažnyčioje gi sielų atsivėrimas Dievui nėra pilnas. Paprastai Dievas norėtų daugiau duoti, negu tai jam pasiseka padaryti. Žmogaus laisva valia atstumia Dievo dosnumą ir tuo pačiu nuleidžia stabdį savo tobulėjimui. Žmogus apsibrėžia siauru ratu ir ima jausti nepriteklių. Paklusni malonei, Marija lieka nepralenkiamu šventumo pavyzdžiu. Jos dorybės, ypatingai tikėjimas, viltis ir meilė, išsivystė augščiau-siame laipsnyje. Ir danguje Marijos pranašumas, palygintas su triumfuojančios Bažnyčios spindėjimu, yra didelis, nes Marijos garbės didumas atitinka jos meilės didumą. Tačiau tas Marijos pranašumas neatplėšia jos nuo žmonijos. Marija lieka surišta su krikščionimis ir Bažnyčia bendro likimo ryšiais. Kaip Bažnyčia, taip ir Marija savo šventumą gauna iš Kristaus: abi jos yra Kristaus krauju atpirktos. Šia prasme ir apie Mariją galima kalbėti taip, kaip kiekvienas iš mūsų gali kalbėti pats apie save: be Dievo malonės, būtume galėję Įpulti į nežinia kokią piktumo prarają. Be Dievo malonės, ir Marija būtų buvusi silpnutė, savo prigimties neišvengiamai nešama į blogį. Gimtoji nuodėmė tiesia savo rankas į kiekvieną žmogišką būtį, ateinančią į šį pasaulį pirmųjų tėvų pramintų, nuodėmės keliu. Jei Dievas ypatinga malone nebūtų Marijos apsaugojęs nuo gimtosios nuodėmės, būtų ji gimusi tokia, kokie gimsta visi žmonės. Bet Dievas apsaugojo Mariją ir ją pakėlė iki nuostabaus augštumo, tuo parodydamas savo norą visus žmones pakelti į tobulumą. Savo tvariny Marijoje Dievas pastatė idealą, žmogiškoje būtyje išgyventą ir pilnai įgyvendintą, kad visi atpirktieji būtų paskatinti veržtis į tobulumą, artėti į idealą. Marijos tobulumas į save patraukia visą Bažnyčią. Todėl Marijos šventumą galima laikyti pirmavaizdžiu ir pavyzdžiu Bažnyčios šventumo. Prabėgom padarytas Marijos ir Bažnyčios sugretinimas parodė, kad tų dviejų būčių tarpusavis panašumas glūdi motinystėje, mergystėje ir nekaltame šventume. Dėl to panašumo Bažnyčios Tėvų raštuose Bažnyčia dažnai yra vadinama Marijos vardu. Taip kalbėdami, Tėvai nepanaikino skirtumo tarp Marijos ir Bažnyčios. Jie tik parodė, koks nuostabus ir glaudus ryšys jungia abi būtis. Jie taip pat teigė, kad tą ryšį pats Dievas sumezgė. Anksčiau atėjusioji turėjo pavaizduoti ateisiančiąja: Marija turėjo pavaizduoti Bažnyčią. Bažnyčią sudaro visi pakrikštytieji: danguje besidžiaugia, skaistykloje tebekenčią ir žemėje besidarbuoją. Jei Marija yra visuotinės Bažnyčios pirmavaizdis, tai atskiriems Bažnyčios nariams ji yra pavyzdys ir idealas. Tikintysis žiūri į ją, kaip į savo tobulumo ikoną, kuri įgyvendino tai, ko jis visomis jėgomis privalo siekti. Kai bus pasiektas galutinis tobulumas, kai bus pilnai nugalėta nuodėmė, kai dieviškasis gyvenimas kiekvienam pasidarys amžinuoju gyvenimu, tada mergelė ir motina Bažnyčia bus išaugštinta. Tada jos šventumas galės būti vertai palygintas su Marijos šventumu. Bet tai įvyks jau už laiko ribos.



Komentarai