Trečiasis apsireiškimas
Liepos 13 d. turėjo įvykti trečiasis Marijos apsilankymas. Liucija, įbauginta motinos, nenorėjo eiti į Cova da Iria. Jacinta ir Pranciškus be jos eiti nedrįso ir atsiklaupę nuoširdžiai meldėsi savo kambarėlyje. Staiga Liucija, tarsi stumiama kažkokios jėgos, nubėgo pas giminaičius ir, radusi juos besimeldžiančius, tarė:
– Jūs dar nenuėjot? Jau pats laikas!
– Be tavęs mes negalim eiti!
– Tai einam drauge, – paragino Liucija.
Apsireiškus Mergelei Marijai, Liucija, motinos ir šiek tiek klebono paveikta, iš baimės neištarė nei žodžio. Drąsioji Jacinta ją paragino:
– Na, Liucija, kalbėk! Ar nematai, kad tai Ji ir nori, kad tu kalbėtum?
– Ko norite iš manęs? – paklausė Liucija.
Tarsi norėdama išsklaidyti vaikų baimę, Marija kalbėjo:
– Noriu, kad jūs vėl ateitumėte kito mėnesio tryliktą dieną. Jūs turite kalbėti rožančių kiekvieną dieną Rožančiaus Karalienės garbei, kad išmelstumėte pasauliui taiką ir karo pabaigą, nes tik Ji gali tai suteikti.
– Norėjau Jūsų paprašyti, kad pasakytumėte, kas Jūs esate, ir kad padarytumėte stebuklą, jog visi patikėtų Jūsų apsireiškimu, – kalbėjo Liucija.
– Ateikite čia kiekvieną mėnesį! Spalį aš jums pasakysiu, kas esu bei ko noriu ir padarysiu didelį stebuklą, kad visi patikėtų.
Dar Liucija paprašė, kad Marija išgydytų ligonį, atverstų vieną Fatimos šeimą ir vieną ligonį paimtų į dangų. Dievo Motina mokė vaikus:
– Aukokitės už nusidėjėlius ir dažnai kalbėkite, ypač kai atliekate auką: „O Jėzau, tai darau iš meilės Tau, už nusidėjėlių atsivertimą ir norėdamas atsilyginti už nuodėmes prieš Nekaltąją Marijos Širdį“.
Liepos 13 d. turėjo įvykti trečiasis Marijos apsilankymas. Liucija, įbauginta motinos, nenorėjo eiti į Cova da Iria. Jacinta ir Pranciškus be jos eiti nedrįso ir atsiklaupę nuoširdžiai meldėsi savo kambarėlyje. Staiga Liucija, tarsi stumiama kažkokios jėgos, nubėgo pas giminaičius ir, radusi juos besimeldžiančius, tarė:
– Jūs dar nenuėjot? Jau pats laikas!
– Be tavęs mes negalim eiti!
– Tai einam drauge, – paragino Liucija.
Apsireiškus Mergelei Marijai, Liucija, motinos ir šiek tiek klebono paveikta, iš baimės neištarė nei žodžio. Drąsioji Jacinta ją paragino:
– Na, Liucija, kalbėk! Ar nematai, kad tai Ji ir nori, kad tu kalbėtum?
– Ko norite iš manęs? – paklausė Liucija.
Tarsi norėdama išsklaidyti vaikų baimę, Marija kalbėjo:
– Noriu, kad jūs vėl ateitumėte kito mėnesio tryliktą dieną. Jūs turite kalbėti rožančių kiekvieną dieną Rožančiaus Karalienės garbei, kad išmelstumėte pasauliui taiką ir karo pabaigą, nes tik Ji gali tai suteikti.
– Norėjau Jūsų paprašyti, kad pasakytumėte, kas Jūs esate, ir kad padarytumėte stebuklą, jog visi patikėtų Jūsų apsireiškimu, – kalbėjo Liucija.
– Ateikite čia kiekvieną mėnesį! Spalį aš jums pasakysiu, kas esu bei ko noriu ir padarysiu didelį stebuklą, kad visi patikėtų.
Dar Liucija paprašė, kad Marija išgydytų ligonį, atverstų vieną Fatimos šeimą ir vieną ligonį paimtų į dangų. Dievo Motina mokė vaikus:
– Aukokitės už nusidėjėlius ir dažnai kalbėkite, ypač kai atliekate auką: „O Jėzau, tai darau iš meilės Tau, už nusidėjėlių atsivertimą ir norėdamas atsilyginti už nuodėmes prieš Nekaltąją Marijos Širdį“.
Komentarai
Rašyti komentarą