Antrasis apsireiškimas
Žinia apie pirmąjį apsireiškimą greitai paplito Fatimos apylinkėse. Birželio 13 dieną vaikai labai prašė savo tėvų, kad jie drauge eitų prie ąžuoliuko, tačiau šie patraukė į šv. Antano atlaidus, iškilmingai švenčiamus Fatimos parapinėje bažnyčioje. (Šv. Antanas, dažniausiai vadinamas „Paduviečiu“ (Paduva – miestas Italijoje, kur jis palaidotas), portugalams yra Antonio di Ližboa – „Lisabonietis“, nes jis gimęs Portugalijos sostinėje. Antanas laikomas Portugalijos šventuoju globėju.) Pasitarę su klebonu, tėvai netrukdė vaikams eiti į apsireiškimų vietą. Tad regėtojai prieš vidudienį nukeliavo į Cova da Iria slėnį. Juos lydėjo apie 50 smalsuolių. Atėję prie ąžuoliuko, visi ėmė kalbėti rožančių. Staiga Liucija atsistojo ir įsižiūrėjo į rytų pusę. Aplink stovintieji paklausė, ar dar ilgai reikės laukti. „Ne, jau sužaibavo“, – atsakė Liucija. Mergelė Marija jau pasirodė virš ąžuoliuko. Piemenėliai pajuto didžiulį džiaugsmą.
– Ko jūs norite iš manęs? – paklausė Liucija.
– Noriu, kad jūs kasdien kalbėtumėte rožančių ir išmoktumėte skaityti. Vėliau jums pasakysiu, ko noriu.
Liucija paprašė išgydyti vieną ligonį. Apsireiškusioji pasakė:
– Jeigu jis atsivers, per metus pagis.
Liucija tarė Marijai:
– Aš norėčiau Jus paprašyti, kad pasiimtumėte mus į dangų.
Marija atsakė:
– Taip, Jacintą ir Pranciškų aš greitai pasiimsiu. O tu dar kurį laiką pasiliksi. Jėzus nori tavimi pasinaudoti, kad žmonės mane pažintų ir pamiltų. Jis nori žemėje įsteigti mano Nekaltosios Širdies garbinimą. Kas jį priims, tam aš pažadu išganymą. Šios sielos bus Dievo mylimos lyg gėlės, kurias aš dedu, kad papuoščiau Jo sostą.
– Ar aš čia pasiliksiu viena? – nuliūdusi paklausė Liucija.
– Ne, mano vaike! Ar tu labai kenti? Nenusimink! Aš niekuomet tavęs nepaliksiu, mano Nekaltoji Širdis bus tavo prieglobstis ir kelias, kuris tave nuves pas Dievą.
Pokalbio pabaigoje iš Marijos rankų vėl pasklido nuostabi šviesa. Joje vaikai išvydo viziją: „Priešais dešinįjį Dievo Motinos delną atsirado Širdis, apsupta erškėčių, kurie atrodė lyg perdūrę ją. Mes supratome, kad tai buvo žmonijos nuodėmių sužeista Nekaltoji Marijos Širdis, kuri nori atgailos“. Susirinkę žmonės nematė Marijos ir girdėjo tik Liucijos garsiai tariamus žodžius. Tačiau visi liudininkai teigia, kad Marijai atsakinėjant girdėję švelnų garsą, „lyg bitės dūzgimą“. Taip pat matė, kaip sulinko ąžuoliuko šakelės. Marijai vėl kylant į dangų, žmonės girdėjo stiprų tolstantį garsą ir matė, kaip medžių šakos pakrypo link rytų. Susijaudinę žmonės dar ilgai meldėsi, skabė ąžuoliuko šakeles, ant kurių stovėjo Marija, o po to plačiai paskleidė žinią apie apsireiškimus. Tikinčiųjų vaikais skaičius augo, tačiau daugėjo ir pašaipūnų, kurie sukėlė vaikams nemažai skausmo. Vaikus apklausęs klebonas Ferreira taip pat liko skeptiškas. Jo pastabos, kad šie reiškiniai galėtų kilti ir iš velnio, sukėlė Liucijos širdyje tikrą abejonių audrą. Jos siela buvo lyg apgaubta tamsos – bet juk tai ir buvo Marijos žadėta kančia! Liucijos motina tik stiprino spaudimą prisipažinti, kad ji melavusi.
Žinia apie pirmąjį apsireiškimą greitai paplito Fatimos apylinkėse. Birželio 13 dieną vaikai labai prašė savo tėvų, kad jie drauge eitų prie ąžuoliuko, tačiau šie patraukė į šv. Antano atlaidus, iškilmingai švenčiamus Fatimos parapinėje bažnyčioje. (Šv. Antanas, dažniausiai vadinamas „Paduviečiu“ (Paduva – miestas Italijoje, kur jis palaidotas), portugalams yra Antonio di Ližboa – „Lisabonietis“, nes jis gimęs Portugalijos sostinėje. Antanas laikomas Portugalijos šventuoju globėju.) Pasitarę su klebonu, tėvai netrukdė vaikams eiti į apsireiškimų vietą. Tad regėtojai prieš vidudienį nukeliavo į Cova da Iria slėnį. Juos lydėjo apie 50 smalsuolių. Atėję prie ąžuoliuko, visi ėmė kalbėti rožančių. Staiga Liucija atsistojo ir įsižiūrėjo į rytų pusę. Aplink stovintieji paklausė, ar dar ilgai reikės laukti. „Ne, jau sužaibavo“, – atsakė Liucija. Mergelė Marija jau pasirodė virš ąžuoliuko. Piemenėliai pajuto didžiulį džiaugsmą.
– Ko jūs norite iš manęs? – paklausė Liucija.
– Noriu, kad jūs kasdien kalbėtumėte rožančių ir išmoktumėte skaityti. Vėliau jums pasakysiu, ko noriu.
Liucija paprašė išgydyti vieną ligonį. Apsireiškusioji pasakė:
– Jeigu jis atsivers, per metus pagis.
Liucija tarė Marijai:
– Aš norėčiau Jus paprašyti, kad pasiimtumėte mus į dangų.
Marija atsakė:
– Taip, Jacintą ir Pranciškų aš greitai pasiimsiu. O tu dar kurį laiką pasiliksi. Jėzus nori tavimi pasinaudoti, kad žmonės mane pažintų ir pamiltų. Jis nori žemėje įsteigti mano Nekaltosios Širdies garbinimą. Kas jį priims, tam aš pažadu išganymą. Šios sielos bus Dievo mylimos lyg gėlės, kurias aš dedu, kad papuoščiau Jo sostą.
– Ar aš čia pasiliksiu viena? – nuliūdusi paklausė Liucija.
– Ne, mano vaike! Ar tu labai kenti? Nenusimink! Aš niekuomet tavęs nepaliksiu, mano Nekaltoji Širdis bus tavo prieglobstis ir kelias, kuris tave nuves pas Dievą.
Pokalbio pabaigoje iš Marijos rankų vėl pasklido nuostabi šviesa. Joje vaikai išvydo viziją: „Priešais dešinįjį Dievo Motinos delną atsirado Širdis, apsupta erškėčių, kurie atrodė lyg perdūrę ją. Mes supratome, kad tai buvo žmonijos nuodėmių sužeista Nekaltoji Marijos Širdis, kuri nori atgailos“. Susirinkę žmonės nematė Marijos ir girdėjo tik Liucijos garsiai tariamus žodžius. Tačiau visi liudininkai teigia, kad Marijai atsakinėjant girdėję švelnų garsą, „lyg bitės dūzgimą“. Taip pat matė, kaip sulinko ąžuoliuko šakelės. Marijai vėl kylant į dangų, žmonės girdėjo stiprų tolstantį garsą ir matė, kaip medžių šakos pakrypo link rytų. Susijaudinę žmonės dar ilgai meldėsi, skabė ąžuoliuko šakeles, ant kurių stovėjo Marija, o po to plačiai paskleidė žinią apie apsireiškimus. Tikinčiųjų vaikais skaičius augo, tačiau daugėjo ir pašaipūnų, kurie sukėlė vaikams nemažai skausmo. Vaikus apklausęs klebonas Ferreira taip pat liko skeptiškas. Jo pastabos, kad šie reiškiniai galėtų kilti ir iš velnio, sukėlė Liucijos širdyje tikrą abejonių audrą. Jos siela buvo lyg apgaubta tamsos – bet juk tai ir buvo Marijos žadėta kančia! Liucijos motina tik stiprino spaudimą prisipažinti, kad ji melavusi.
Komentarai
Rašyti komentarą