Pirmasis Dievo Motinos apsireiškimas
Pirmasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą, tačiau krikščioniškos Europos agonija tik prasidėjo. Šventasis Tėvas Benediktas XV, matydamas gilų susiskaldymą tarp Europos tautų ir vis didėjančią komunizmo grėsmę, perduoda Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui P. Gasparriui laišką, prašydamas paraginti viso pasaulio vyskupus ir per juos visą Bažnyčią karštai melstis už taiką. Laiško pabaigoje jis rašo: „Įgaliojame Jus, garbingasis kardinole, pranešti visiems pasaulio vyskupams mūsų karščiausią troškimą, kad būtų kreipiamasi į Jėzaus Širdį, tą malonių sostą, ir kad šis kreipimasis būtų vykdomas per Mariją. Todėl įsakome, kad prie Loreto Dievo Motinos litanijos visiems laikams būtų pridėtas teiginys „Karaliene taikos, melski už mus!““ Laiškas parašytas 1917 metų gegužės 5 d., jame iškilmingai pabrėžiama, kad Marija yra visų Dievo malonių Tarpininkė. Lygiai po savaitės, gegužės 13 d., Mergelė Marija, lyg atsiliepdama į šį popiežiaus kreipimąsi, pirmąkart apsireiškė Fatimoje.
Alžiustrelės vaikai, nieko nenutuokdami apie pasaulyje siautėjančias politines audras, rūpinosi, kaip apsisaugoti nuo pavasarinės vėtros ganykloje „Irenos įduba“ (Cova da Iria). (Šv. Irena buvo pirmųjų krikščionybės amžių mergelė kankinė, nužudyta Tomaro mieste, apie 20 km nuo Fatimos.) Liucija, Pranciškus ir Jacinta ėmė statytis nedidelę pastogę nuo galimo lietaus. Jiems net į galvą nešovė, kad tos palapinės vietoje po keliasdešimties metų stovės didžiulė Rožančiaus Karalienės bazilika, aplink ją iškils vienuolynai ir ligoninės, čia plauks minios piligrimų, kunigų ir vyskupų. Rožančius, kurį piemenėliai kalbėjo, bus čia kalbamas be pertraukos tūkstančių tikinčiųjų.
Tuo tarpu vaikai triūsė prie savo palapinės. Išgirdę Fatimos bažnyčios varpų skambesį, jie suklupo įprastai rožančiaus maldai. Vėl kalbėjo jį gana skubėdami, nes rūpinosi greitai užbaigti statinį.
Staiga dangų perskrodė akinanti šviesa. Išsigandę vaikai apsidairė: danguje virš jų – nei debesėlio, iš kur galėtų būti tas žaibas? Niekas netemdė spinduliuojančios saulės. Manydami, kad audra slenka kitu pakraščiu, jie ėmė varyti avis į pakalnę.
Šviesa blykstelėjo antrą kartą. Staiga virš netoliese augančio ąžuoliuko pasirodė nepaprastai graži Mergelė. „Ji skleidė dar ryškesnę šviesą nei ryškiausi saulės spinduliai, einantys per vandeniu pripildytą krištolo vazą“, – pasakoja Liucija. Mergelė švelniai tarė nustėrusiems vaikams:
– Nebijokite, aš jums nieko blogo nepadarysiu.
Apsireiškusioji Mergaitė atrodė kokių penkiolikos septyniolikos metų amžiaus. Jos suknia buvo balta kaip sniegas, krintanti iki kojų pirštų. Baltas šydas, apsagstytas auksu, gaubė galvą, pečius ir krito iki žemės. Rankos buvo sudėtos prie krūtinės tarsi maldai. Dešinėje rankoje kabėjo rožančius iš perlų su sidabriniu kryželiu. Nuostabaus grožio veidas švietė kaip saulė, nors jame matėsi rūpesčio ženklas.
Vaikai keletą minučių stebėjo Mergelę. Tada vyresnioji Liucija išdrįso paklausti:
– Iš kur atėjote?
– Atėjau iš dangaus, – atsiliepė viešnia.
– Iš dangaus? – Dar labiau nustebusi, lyg nežinodama ką sakyti, Liucija paklausė: – Ko norite iš manęs?
– Atėjau jūsų paprašyti, kad ateitumėte čia sekančių šešių mėnesių tryliktą dieną, tą pačią valandą. Tada aš pasakysiu, kas esu ir ko noriu. Aš čia sugrįšiu dar septintą kartą.
Septintasis apsireiškimas, asmeniškai Liucijai, įvyko 1921 birželio 16 d., prieš jai išvykstant į mokyklą Porto. Mergelė Marija savo pirmajam apsireiškimui pasirinko gegužės mėnesį, kuris nuo seno skirtas jos garbei. Apsireiškimai tęsėsi iki spalio, taip pat pašvęsto Marijai – Rožančiaus Karalienei. Gegužės 13 diena – sena Marijos šventė: 610 metais tą dieną popiežius Bonifacas IV Romos Panteoną – visų dievų šventyklą – pašventino Dievo Motinos ir visų šventųjų kankinių bažnyčia. Vėliau ši Visų Šventųjų šventė buvo perkelta į lapkričio 1 d.
Liucija kažkaip savaime suvokė, kad apsireiškusioji yra Mergelė Marija. Ji nedelsdama pasinaudojo proga paklausti to, kas kiekvienai sielai turėtų būti didžiausias rūpestis:
– Kas bus su manimi? Ar aš nueisiu į dangų?
– Taip!
– O Jacinta?
– Taip pat ir ji.
– O Pranciškus?
Apsireiškusioji pažvelgė į berniuką gailestingu žvilgsniu ir tarė:
– Nueis ir jis, bet turi sukalbėti dar daug rožančių.
Liucija prisiminė dvi neseniai mirusias drauges ir paklausė:
– Ar Marija das Neves jau danguje?
– Taip.
– O Amelija?
– Ji pasiliks iki pasaulio pabaigos skaistykloje.
Tuomet Mergelė paklausė:
– Ar jūs sutiktumėte pasiaukoti Dievui ir ar noriai priimtumėte kentėjimus, kuriuos Jis jums siųstų, kad atsilygintumėte už tokią gausybę nuodėmių, kuriomis Jis įžeidžiamas, ir paprašytumėte nusidėjėlių atsivertimo?
– Taip, mes labai norime! – visų vardu atsakė Liucija. Mergelei labai patiko vaikų nuoširdumas. Marija tarė:
– Taigi jums reikės daug kentėti, bet Dievo malonė bus jūsų stiprybė!
Ji praskleidė rankas, ir vaikus apšvietė galinga dieviška šviesa, kurioje vaikai galėjo pamatyti save pačius. „Nenugalimos jėgos paveikti, mes puolėme ant kelių, karštai kartodami: „Švenčiausioji Trejybe...“ ir „Mano Dieve““, – pasakojo Liucija. Šviesos spinduliai iš Marijos rankų... Šį ženklą Marija, visų Dievo malonių Tarpininkė, parodė ir 1830 m. apsireikšdama Paryžiuje (tokią ją vaizduoja Stebuklingasis medalis), ir Lurde, Pontmaine bei kituose apsireiškimuose.
Marija atėjo ne tam, kad padarytų vaikus laimingus šiame pasaulyje. Nekaltai Pradėtoji panašiai kalbėjo Lurde šventajai Bernadetai: „Aš nepažadu padaryti tavęs laimingos šiame pasaulyje, o tik kitame“. Vaikai turės iškęsti daugybę patyčių, persekiojimų, dvasinių sunkumų, o du mažieji regėtojai netrukus susirgs ir mirs.
Tuomet Marija paragino vaikus:
– Kasdien kalbėkite rožančių, kad išprašytumėte taikos pasauliui ir karo pabaigos!
Kaip tik tą gegužės 13 dieną 40 000 portugalų kareivių įsitraukė į mūšį Prancūzijos fronte... Tuo metu, tą pačią gegužės 13 d., popiežius Vatikano Siksto koplyčioje suteikia vyskupo šventimus monsinjorui Eugenio Pacelli – būsimajam popiežiui Pijui XII, kuris turės ištverti II pasaulinio karo audrą.
Marija pasitraukė rytų kryptimi. Liucija prisimena: „Atrodė, kad ją gaubianti šviesa atidaro kelią per dangaus skliautą. Dėl šios priežasties mes esame kartais sakę, kad matėme atsiveriant dangų“.
Liucija prigrasė Jacintą ir Pranciškų niekam nepasakoti apie apsireiškimus. Tačiau Jacinta, pilna džiaugsmo, neištvėrė ir dar tą pačią dieną viską papasakojo tėvams. Pranciškus, nenorėdamas meluoti, patvirtino jos žodžius. Manuelis Marto, gerai žinodamas, jog jo vaikai niekuomet nemeluoja, buvo pirmasis, kuris patikėjo jų pasakojimu. Žinia greitai pasklido po kaimą, ir Liucija taip pat turėjo viską papasakoti. Liucijos motina visomis priemonėmis – barimu, grasinimais, net rykštėmis – bandė priversti Liuciją prisipažinti, kad ji meluoja. Liucija tylomis kentėjo, bet nepasidavė...
Gegužės pabaigoje, nebegalėdamas nuleisti sklindančių kalbų negirdomis, regėtojus apklausė Fatimos klebonas Marquesas Ferreira. Jis nerodė pasitikėjimo vaikų pasakojimais, tačiau kruopščiai ir objektyviai užrašydavo apklausas, kurias rengdavo po kiekvieno apsireiškimo. Šie užrašai yra ankstyviausias ir labai vertingas Fatimos istorijos šaltinis.
Pirmasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą, tačiau krikščioniškos Europos agonija tik prasidėjo. Šventasis Tėvas Benediktas XV, matydamas gilų susiskaldymą tarp Europos tautų ir vis didėjančią komunizmo grėsmę, perduoda Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui P. Gasparriui laišką, prašydamas paraginti viso pasaulio vyskupus ir per juos visą Bažnyčią karštai melstis už taiką. Laiško pabaigoje jis rašo: „Įgaliojame Jus, garbingasis kardinole, pranešti visiems pasaulio vyskupams mūsų karščiausią troškimą, kad būtų kreipiamasi į Jėzaus Širdį, tą malonių sostą, ir kad šis kreipimasis būtų vykdomas per Mariją. Todėl įsakome, kad prie Loreto Dievo Motinos litanijos visiems laikams būtų pridėtas teiginys „Karaliene taikos, melski už mus!““ Laiškas parašytas 1917 metų gegužės 5 d., jame iškilmingai pabrėžiama, kad Marija yra visų Dievo malonių Tarpininkė. Lygiai po savaitės, gegužės 13 d., Mergelė Marija, lyg atsiliepdama į šį popiežiaus kreipimąsi, pirmąkart apsireiškė Fatimoje.
Alžiustrelės vaikai, nieko nenutuokdami apie pasaulyje siautėjančias politines audras, rūpinosi, kaip apsisaugoti nuo pavasarinės vėtros ganykloje „Irenos įduba“ (Cova da Iria). (Šv. Irena buvo pirmųjų krikščionybės amžių mergelė kankinė, nužudyta Tomaro mieste, apie 20 km nuo Fatimos.) Liucija, Pranciškus ir Jacinta ėmė statytis nedidelę pastogę nuo galimo lietaus. Jiems net į galvą nešovė, kad tos palapinės vietoje po keliasdešimties metų stovės didžiulė Rožančiaus Karalienės bazilika, aplink ją iškils vienuolynai ir ligoninės, čia plauks minios piligrimų, kunigų ir vyskupų. Rožančius, kurį piemenėliai kalbėjo, bus čia kalbamas be pertraukos tūkstančių tikinčiųjų.
Tuo tarpu vaikai triūsė prie savo palapinės. Išgirdę Fatimos bažnyčios varpų skambesį, jie suklupo įprastai rožančiaus maldai. Vėl kalbėjo jį gana skubėdami, nes rūpinosi greitai užbaigti statinį.
Staiga dangų perskrodė akinanti šviesa. Išsigandę vaikai apsidairė: danguje virš jų – nei debesėlio, iš kur galėtų būti tas žaibas? Niekas netemdė spinduliuojančios saulės. Manydami, kad audra slenka kitu pakraščiu, jie ėmė varyti avis į pakalnę.
Šviesa blykstelėjo antrą kartą. Staiga virš netoliese augančio ąžuoliuko pasirodė nepaprastai graži Mergelė. „Ji skleidė dar ryškesnę šviesą nei ryškiausi saulės spinduliai, einantys per vandeniu pripildytą krištolo vazą“, – pasakoja Liucija. Mergelė švelniai tarė nustėrusiems vaikams:
– Nebijokite, aš jums nieko blogo nepadarysiu.
Apsireiškusioji Mergaitė atrodė kokių penkiolikos septyniolikos metų amžiaus. Jos suknia buvo balta kaip sniegas, krintanti iki kojų pirštų. Baltas šydas, apsagstytas auksu, gaubė galvą, pečius ir krito iki žemės. Rankos buvo sudėtos prie krūtinės tarsi maldai. Dešinėje rankoje kabėjo rožančius iš perlų su sidabriniu kryželiu. Nuostabaus grožio veidas švietė kaip saulė, nors jame matėsi rūpesčio ženklas.
Vaikai keletą minučių stebėjo Mergelę. Tada vyresnioji Liucija išdrįso paklausti:
– Iš kur atėjote?
– Atėjau iš dangaus, – atsiliepė viešnia.
– Iš dangaus? – Dar labiau nustebusi, lyg nežinodama ką sakyti, Liucija paklausė: – Ko norite iš manęs?
– Atėjau jūsų paprašyti, kad ateitumėte čia sekančių šešių mėnesių tryliktą dieną, tą pačią valandą. Tada aš pasakysiu, kas esu ir ko noriu. Aš čia sugrįšiu dar septintą kartą.
Septintasis apsireiškimas, asmeniškai Liucijai, įvyko 1921 birželio 16 d., prieš jai išvykstant į mokyklą Porto. Mergelė Marija savo pirmajam apsireiškimui pasirinko gegužės mėnesį, kuris nuo seno skirtas jos garbei. Apsireiškimai tęsėsi iki spalio, taip pat pašvęsto Marijai – Rožančiaus Karalienei. Gegužės 13 diena – sena Marijos šventė: 610 metais tą dieną popiežius Bonifacas IV Romos Panteoną – visų dievų šventyklą – pašventino Dievo Motinos ir visų šventųjų kankinių bažnyčia. Vėliau ši Visų Šventųjų šventė buvo perkelta į lapkričio 1 d.
Liucija kažkaip savaime suvokė, kad apsireiškusioji yra Mergelė Marija. Ji nedelsdama pasinaudojo proga paklausti to, kas kiekvienai sielai turėtų būti didžiausias rūpestis:
– Kas bus su manimi? Ar aš nueisiu į dangų?
– Taip!
– O Jacinta?
– Taip pat ir ji.
– O Pranciškus?
Apsireiškusioji pažvelgė į berniuką gailestingu žvilgsniu ir tarė:
– Nueis ir jis, bet turi sukalbėti dar daug rožančių.
Liucija prisiminė dvi neseniai mirusias drauges ir paklausė:
– Ar Marija das Neves jau danguje?
– Taip.
– O Amelija?
– Ji pasiliks iki pasaulio pabaigos skaistykloje.
Tuomet Mergelė paklausė:
– Ar jūs sutiktumėte pasiaukoti Dievui ir ar noriai priimtumėte kentėjimus, kuriuos Jis jums siųstų, kad atsilygintumėte už tokią gausybę nuodėmių, kuriomis Jis įžeidžiamas, ir paprašytumėte nusidėjėlių atsivertimo?
– Taip, mes labai norime! – visų vardu atsakė Liucija. Mergelei labai patiko vaikų nuoširdumas. Marija tarė:
– Taigi jums reikės daug kentėti, bet Dievo malonė bus jūsų stiprybė!
Ji praskleidė rankas, ir vaikus apšvietė galinga dieviška šviesa, kurioje vaikai galėjo pamatyti save pačius. „Nenugalimos jėgos paveikti, mes puolėme ant kelių, karštai kartodami: „Švenčiausioji Trejybe...“ ir „Mano Dieve““, – pasakojo Liucija. Šviesos spinduliai iš Marijos rankų... Šį ženklą Marija, visų Dievo malonių Tarpininkė, parodė ir 1830 m. apsireikšdama Paryžiuje (tokią ją vaizduoja Stebuklingasis medalis), ir Lurde, Pontmaine bei kituose apsireiškimuose.
Marija atėjo ne tam, kad padarytų vaikus laimingus šiame pasaulyje. Nekaltai Pradėtoji panašiai kalbėjo Lurde šventajai Bernadetai: „Aš nepažadu padaryti tavęs laimingos šiame pasaulyje, o tik kitame“. Vaikai turės iškęsti daugybę patyčių, persekiojimų, dvasinių sunkumų, o du mažieji regėtojai netrukus susirgs ir mirs.
Tuomet Marija paragino vaikus:
– Kasdien kalbėkite rožančių, kad išprašytumėte taikos pasauliui ir karo pabaigos!
Kaip tik tą gegužės 13 dieną 40 000 portugalų kareivių įsitraukė į mūšį Prancūzijos fronte... Tuo metu, tą pačią gegužės 13 d., popiežius Vatikano Siksto koplyčioje suteikia vyskupo šventimus monsinjorui Eugenio Pacelli – būsimajam popiežiui Pijui XII, kuris turės ištverti II pasaulinio karo audrą.
Marija pasitraukė rytų kryptimi. Liucija prisimena: „Atrodė, kad ją gaubianti šviesa atidaro kelią per dangaus skliautą. Dėl šios priežasties mes esame kartais sakę, kad matėme atsiveriant dangų“.
Liucija prigrasė Jacintą ir Pranciškų niekam nepasakoti apie apsireiškimus. Tačiau Jacinta, pilna džiaugsmo, neištvėrė ir dar tą pačią dieną viską papasakojo tėvams. Pranciškus, nenorėdamas meluoti, patvirtino jos žodžius. Manuelis Marto, gerai žinodamas, jog jo vaikai niekuomet nemeluoja, buvo pirmasis, kuris patikėjo jų pasakojimu. Žinia greitai pasklido po kaimą, ir Liucija taip pat turėjo viską papasakoti. Liucijos motina visomis priemonėmis – barimu, grasinimais, net rykštėmis – bandė priversti Liuciją prisipažinti, kad ji meluoja. Liucija tylomis kentėjo, bet nepasidavė...
Gegužės pabaigoje, nebegalėdamas nuleisti sklindančių kalbų negirdomis, regėtojus apklausė Fatimos klebonas Marquesas Ferreira. Jis nerodė pasitikėjimo vaikų pasakojimais, tačiau kruopščiai ir objektyviai užrašydavo apklausas, kurias rengdavo po kiekvieno apsireiškimo. Šie užrašai yra ankstyviausias ir labai vertingas Fatimos istorijos šaltinis.
Komentarai
Rašyti komentarą