Nepaliaujamos Pagalbos Motinos istorija prasidėjo XV a., kai, pasak legendos, vienas pirklys iš bažnyčios Kretoje pavogęs stebuklingą paveikslą, išplaukė burlaiviu Viduržemio jūra. Vos išvengęs katastrofos, jis pasiekė krantą ir nugabeno pagrobtą paveikslą į Romą. Mirties patale pirklys atskleidęs paslaptį draugui ir paprašęs paveikslą pakabinti bažnyčioje, kad visi galėtų garbinti. Kai draugas mirė ir paveikslas nebuvo pakabintas, įsikišo pati palaimintoji Motina, pasirodydama jo šešiametei dukrelei ir pasivadindama Nepaliaujamos Pagalbos Motina. Marija paprašė mergaitės pasakyti motinai ir močiutei, kad paveikslas būtų nuneštas garbinimui į Šv. Mato bažnyčią. Tris šimtmečius paveikslo grožis ir stebuklingumas traukė maldininkus. Napoleono kareiviams sugriovus bažnyčią, paveikslas buvo perkeltas į netoliese buvusį vienuolyną. 1855 metais Švč. Atpirkėjo kongregacijos kunigai įsigiję žemę, kur kadaise stovėjo Šv. Mato bažnyčia, ten pastatė Šv. Alfonso bažnyčią ir perkėlė paveikslą. Popiežius Pijus IX pavedė jiems globoti paveikslą ir garsinti po visą pasaulį. Dabar Nepaliaujamos Pagalbos šventovės yra Bostone, Niujorke, Sent Luise ir Haityje. Šis Marijos titulas švenčiamas birželio 27 dieną.
Paveikslas vaizduoja Madoną su kūdikiu Kristumi, šalia jų – šventieji Mykolas ir Gabrielius. Visų vardai užrašyti graikišku šriftu. Du angelai laiko kančios instrumentus: kryžių, ietį, erškėčių vainiką ir kempinę. Lyg išvydęs savo ateitį išsigandęs kūdikėlis atbėga į Marijos prieglobstį. Jis su baime vis dar tebežiūri į kryžių, jo basutė nuslydusi nuo dešinės pėdos – detalė, rodanti, kaip jis skubėjo pas motiną. Nors motina guosdama laiko jo rankutę, iš paveikslo ji žvelgia į mus, o sielvarto kupinos akys priima visus savo vaikus nuolatinėn globon. Jos kaktoje spindinti žvaigždė pabrėžia Dievo ir visų žmonių Motinos vaidmenį. Ranka, kuria laiko kūdikio ranką, Marija tuo pat metu kreipia mus į Jėzų, nes jos misija – vesti visus žmones pas Kristų, Išganymo šaltinį.
Paveikslas vaizduoja Madoną su kūdikiu Kristumi, šalia jų – šventieji Mykolas ir Gabrielius. Visų vardai užrašyti graikišku šriftu. Du angelai laiko kančios instrumentus: kryžių, ietį, erškėčių vainiką ir kempinę. Lyg išvydęs savo ateitį išsigandęs kūdikėlis atbėga į Marijos prieglobstį. Jis su baime vis dar tebežiūri į kryžių, jo basutė nuslydusi nuo dešinės pėdos – detalė, rodanti, kaip jis skubėjo pas motiną. Nors motina guosdama laiko jo rankutę, iš paveikslo ji žvelgia į mus, o sielvarto kupinos akys priima visus savo vaikus nuolatinėn globon. Jos kaktoje spindinti žvaigždė pabrėžia Dievo ir visų žmonių Motinos vaidmenį. Ranka, kuria laiko kūdikio ranką, Marija tuo pat metu kreipia mus į Jėzų, nes jos misija – vesti visus žmones pas Kristų, Išganymo šaltinį.
šaltinis: http://www.bernardinai.lt/
Komentarai
Rašyti komentarą