Aš esu taikos angelas
Liucija rašo, kad pirmasis angelo apsireiškimas įvyko tikriausiai 1916 metų pavasarį. Tuo metu Liucija pradėjo ganyti kartu su Marto šeimos vaikais Jacinta ir Pranciškumi. Trys piemenėliai ganė savo bandą Cabeço kalno šlaituose. Oras buvo bjaurus, pūtė šaltas vėjas. Vaikai sulindo į netoliese esantį urvą tarp uolų, suvalgė kuklius pietus ir paskubomis kalbėjo rožančių – vietoj visų maldų „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ jie ištardavo tik pirmuosius jų žodžius. Greitai baigę maldą, jie skubėjo žaisti. Staiga pūstelėjo stiprus vėjas, ir vaikai pastebėjo artėjantį lyg baltą šešėlį. Saulė jį peršvietė, ir pasirodė nepaprastai gražus jaunuolis, apie 14–16 metų amžiaus.
– Nebijokite! – tarė jis. – Aš esu taikos angelas. Melskitės su manimi!
Tuomet angelas atsiklaupė, nulenkė galvą iki žemės ir tris kartus pakartojo:
– Mano Dieve, aš tikiu į Tave, aš garbinu Tave, aš pasitikiu Tavimi, aš myliu Tave. Prašau Tave atleisti visiems, kurie netiki į Tave, negarbina Tavęs, nepasitiki Tavimi ir nemyli Tavęs.
Vaikai, „lyg priversti antgamtinės galios“, parpuolę kalbėjo maldą kartu. Angelas dar paragino:
– Taip turite melstis! Jėzaus ir Marijos Širdys laukia jūsų karštų maldų! – Ir pradingo.
Liucija rašo: „Mus apgaubusi antgamtinė atmosfera buvo tokia stipri, kad ilgą laiką mes net buvome pamiršę savo pačių buvimą. Mes likome toje pačioje laikysenoje, kaip mums parodė angelas, ir vis kartojome maldą. Mes jautėme Dievo buvimą taip galingai veikiant viduje, jog net nedrįsome kalbėtis“.
Nežinome kodėl, tačiau tiek angelo, tiek Marijos apsilankymų metu Pranciškus tik matė apsireiškimus, bet negirdėdavo žodžių – juos jam turėdavo atpasakoti Liucija ir Jacinta.
Sukrėtimas buvo didžiulis, jis visiems laikams pakeitė mažųjų piemenėlių dvasinį gyvenimą. Jiems net į galvą neatėjo kam nors papasakoti apie apsireiškimą. Liucija angelo apsireiškimų istoriją užrašė tik 1937 metais, iki tol ji nebuvo žinoma niekam, išskyrus kelis kunigus ir Fatimos vyskupą da Silvą. Vyskupas da Silva, 1922 metais išgirdęs pasakojimą, liepė išlaikyti jį paslaptyje.
Angelas pradeda savo kalbą žodžiu „nebijokite!“ – kaip tai primena evangelinius apsireiškimus Zacharijui, Mergelei Marijai, Betliejaus piemenims! Vėliau kanauninko Barthaso paklausta, kaip atrodė angelas, Liucija lakoniškai atsakė: „Era de luz – jis buvo iš šviesos“. „Dievas yra šviesa, ir nėra jame tamsos“ (1 Jn 1, 5), todėl ir Dievo pasiuntinys pasirodo apsigaubęs šviesa (plg. Ps 104, 2).
Liucija rašo, kad pirmasis angelo apsireiškimas įvyko tikriausiai 1916 metų pavasarį. Tuo metu Liucija pradėjo ganyti kartu su Marto šeimos vaikais Jacinta ir Pranciškumi. Trys piemenėliai ganė savo bandą Cabeço kalno šlaituose. Oras buvo bjaurus, pūtė šaltas vėjas. Vaikai sulindo į netoliese esantį urvą tarp uolų, suvalgė kuklius pietus ir paskubomis kalbėjo rožančių – vietoj visų maldų „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ jie ištardavo tik pirmuosius jų žodžius. Greitai baigę maldą, jie skubėjo žaisti. Staiga pūstelėjo stiprus vėjas, ir vaikai pastebėjo artėjantį lyg baltą šešėlį. Saulė jį peršvietė, ir pasirodė nepaprastai gražus jaunuolis, apie 14–16 metų amžiaus.
– Nebijokite! – tarė jis. – Aš esu taikos angelas. Melskitės su manimi!
Tuomet angelas atsiklaupė, nulenkė galvą iki žemės ir tris kartus pakartojo:
– Mano Dieve, aš tikiu į Tave, aš garbinu Tave, aš pasitikiu Tavimi, aš myliu Tave. Prašau Tave atleisti visiems, kurie netiki į Tave, negarbina Tavęs, nepasitiki Tavimi ir nemyli Tavęs.
Vaikai, „lyg priversti antgamtinės galios“, parpuolę kalbėjo maldą kartu. Angelas dar paragino:
– Taip turite melstis! Jėzaus ir Marijos Širdys laukia jūsų karštų maldų! – Ir pradingo.
Liucija rašo: „Mus apgaubusi antgamtinė atmosfera buvo tokia stipri, kad ilgą laiką mes net buvome pamiršę savo pačių buvimą. Mes likome toje pačioje laikysenoje, kaip mums parodė angelas, ir vis kartojome maldą. Mes jautėme Dievo buvimą taip galingai veikiant viduje, jog net nedrįsome kalbėtis“.
Nežinome kodėl, tačiau tiek angelo, tiek Marijos apsilankymų metu Pranciškus tik matė apsireiškimus, bet negirdėdavo žodžių – juos jam turėdavo atpasakoti Liucija ir Jacinta.
Sukrėtimas buvo didžiulis, jis visiems laikams pakeitė mažųjų piemenėlių dvasinį gyvenimą. Jiems net į galvą neatėjo kam nors papasakoti apie apsireiškimą. Liucija angelo apsireiškimų istoriją užrašė tik 1937 metais, iki tol ji nebuvo žinoma niekam, išskyrus kelis kunigus ir Fatimos vyskupą da Silvą. Vyskupas da Silva, 1922 metais išgirdęs pasakojimą, liepė išlaikyti jį paslaptyje.
Angelas pradeda savo kalbą žodžiu „nebijokite!“ – kaip tai primena evangelinius apsireiškimus Zacharijui, Mergelei Marijai, Betliejaus piemenims! Vėliau kanauninko Barthaso paklausta, kaip atrodė angelas, Liucija lakoniškai atsakė: „Era de luz – jis buvo iš šviesos“. „Dievas yra šviesa, ir nėra jame tamsos“ (1 Jn 1, 5), todėl ir Dievo pasiuntinys pasirodo apsigaubęs šviesa (plg. Ps 104, 2).
šaltinis: http://www.fsspx.lt/
Komentarai
Rašyti komentarą