Marijos Skundas (Graudūs Verksmai - Id.)

Graudūs verksmai atsirado Lenkijoje XV a. pabaigoje, juos išplatino pranciškonai XVIII a. Į lietuvių kalbą giesmės išverstos apie 1859 m., išplito Seinų vyskupo A. Baranausko atliktas vertimas.

Širdį gelia, liūdi siela, *

nėr ramybės, nieks nemiela: *

plėšo, drasko sopuliai.

Dievo Motina šventoji, *

ko nuliūdus, ko dejuoji? *

Ašaros ko rieda Tau?

Štai regiu sode Alyvų *

Sūnų klūpantį vos gyvą, *

vieną, paliktą visų.

Dievo Motina šventoji, *

ko graudingai aimanuoji? *

Kas taip žeidžia širdį Tau?

Naktį baisią, naktį juodą *

Jėzų mokinys išduoda, *

priešai suima pikti.

Dievo Motina šventoji, *

ko dejuoji, ko vaitoji? *

Ko taip verkia Tau širdis?

Ant galvos, ant veido švento *

kumščių smūgiai, spjūviai krenta: *

juokias, tyčiojas visi.

Dievo Motina šventoji, *

ko nuliūdus aimanuoji? *

Ko taip skauda Tau širdis?

Gęsta viltis paskutinė, *

kančios spaudžia man krūtinę, *

surakintą sopulių.

O Marija sopulinga, *

mums tvirtumo tenestinga *

eit su Jėzum ir Tavim!