Vainikėlis („Karunka“)
(Lietuvoje paplito nuo XVIIIa. )
JEI MARIJĄ MYLIME TIKRAI,
* josios atminimą gerbkim kaip vaikai, *
prisiminkim Motinos skausmus,
* žvelkim į šventuosius jos Širdies džiaugsmus.
Pirmas peilis smigo jai giliai *
ir nekaltą Širdį žeidė sopuliai, *
kai pamatė Jėzų suimtą
* ir teisman tą tamsią naktį vedamą.
Antras peilis vėrė skaudžiai ją, *
kai regėjo Sūnų žiauriai plakamą; *
trečias – kai vainiką dėjo jam *
ir galva jo sviro sopuly skaudžiam.
Ketvirtasis skausmas Širdyje, *
kai sutiko Jėzų kryžiaus kelyje. *
Penktas – kai jį kalė vinimis, *
kai tekėjo šventas kraujas srovėmis.
O šeštasis buvo toks skaudus, *
kai ant kryžiaus mirė mylimas Sūnus, *
kai užgeso žvilgsnis jo meilus *
ir nutilo balsas Atpirkėjo mūs.
Septintasis skausmas jos Širdy, *
kai žaizdas ji matė Jėzaus iš arti,
* nuimtą nuo kryžiaus glausdama, *
ašarom graudžiausiom kūną plaudama.
Iškankintas Jėzus mirė jau, *
bet Marijos Širdžiai buvo dar skaudžiau: *
ji visa paskendo liūdesy, *
nusileido saulė Motinos Širdy.
Bet varge šiam, tarp baisių skausmų, *
Marija turėjo ir šviesių dienų: *
džiaugės viltim jos gera Širdis, *
kad mirtimi Jėzus žmones išganys.
Pirmas buvo džiaugsmo spindulys, *
kai dangaus aplankė ją pasiuntinys. *
Antras – kai Elzbietą lankė ji, *
trečias – kai suskambo jos giesmė džiugi.
Ketvirtasis džiaugsmas toks skaidrus – *
gimė jau tvartely dieviškas Sūnus. *
Penktas – dėl Išminčių iš Rytų, *
šeštas – kai atrado jį tarp daktarų.
Septintasis džiaugsmas – tai dangus, *
kur ją vainikavo mylimas Sūnus *
Karaliene žemės ir dangaus; *
ten jos didis džiaugsmas niekad nesiliaus.
Motinėle, meldžiame karštai, *
mūsų neužmirški, kai varge matai. *
Melski Sūnų nuolatos už mus, *
kad pašvęstų mūsų džiaugsmą ir skausmus.
Ko mums trūksta, visada matyk, *
o skaistyklos sielas kančiose lankyk. *
Melsk stiprybės mums vargus iškęst *
ir dangaus linksmybę taip kaip Tu surast.
Komentarai
Rašyti komentarą