Viešpaties paaukojimo sekvencija

Puoškis iškilmei, šventove, pasitik Karalių Kristų!
Atiduok Jam vertą šlovę, kad nauja šviesa nušvistų
Ne tik skliautai šie aptemę, bet visa užtvintų žemė.

Lyg aušra skaisti Mergelė neša Sūnų tarsi saulę
Paaukoti Visagaliui už neklusnųjį pasaulį.
Viešpatie, priimki auką! Žmonės, džiūgaukit su­laukę!

Atpirkimo pasiilgus, laukė žmonija Mesijo,
Troško Jo per amžius ilgus, žaizdos sielose negijo...
Išsipildė jos troškimas — Atpirkėjas jau užgimęs!

Štai senelis Simeonas Kūdikėlį atpažįsta,
Dievo garbei už malones džiugesio giesme pragysta;
Ašarą nubraukia graudžią, prie širdies Vaikelį glau­džia.


„Viešpatie, galiu jau mirti, nes štai gavo mano akys
Praregėti ir patirti, ką seniai buvai man sakęs:
Kad prieš mirtį dar paguosi, pamatyt Mesiją duosi".

Atsigręžęs į Mariją, Simeonas pranašavo:
„Motin, skausmo kalaviją, perveriantį širdį Tavo,
Jau regiu, nes pastatytas daug kam pult ir keltis šitas.

Daugelis, Jo nepažinę, Jam paruoš kartybių taurę;
Tau smigs durklai į krūtinę, kai regėsi kančią žiaurią.
Tu su Juo kartu kentėsi ir paklydusių gailėsi."

Glaudžia veidu ašarotu Motina nekaltą auką,
Lyg apginti ją galvotų nuo kančių, kurios jos laukia.
Taip pirmasis kalavijas širdį perveria Marijos.

Vesk pas Kristų mus, Marija, lai šviesa mus Jo užlieja,
Lai mūs' sielų žaizdos gyja, lai mūs' sąžinės skaidrėja.
Leisk Juo sekti, Jį pažinti, Tau širdies nebegraudinti.

Teateina pažadėta Jo taika, pasaulis naujas!
Veltui tenebus išlieta Tavo ašaros, Jo Kraujas.
Te su Kristum susijungę sielos atpirktos pradžiunga.