Įvairiuose gavėnios tekstuose minima ir Mergelė Marija. Šeštadienio Rytinės valandos ir sekmadienio pirmųjų mišparų maldavimuose Viešpaties Motinos šaukiamasi kaip nusidėjėlių priebėgos bei pavyzdžio, rodančio visiems mokiniams, kaip reikėtų sekti Kristumi. Nors Švenčiausiajai Mergelei nereikėjo atsiversti, "savo piligriminėje tikėjimo kelionėje" ji darė pažangą viltimi ir meile (plg. LG, 58; popiežius Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris Mater, 17). Savo pavyzdžiu bei užtarimu Marija lydi į Velykas keliaujančią Bažnyčią. Gavėnia primena į mirtį ir prisikėlimą žengiančio Jėzaus kelionę, tačiau sykiu ji primena jo šventosios Motinos tobulą piligriminę tikėjimo kelionę iki pat kryžiaus, ant kurio jis sudėjo savąją paklusnumo slėpiningam Tėvo planui auką. Mergelės auka, susijusi su jos Sūnaus auka, primenama Officio lectionis Didžiojo ketvirtadienio antrajame skaitinyje: "Apsivilkęs žmogaus prigimtimi per Mergelę Mariją ir pasirodęs tarp mūsų kaip žmogus su kentėti galinčiu kūnu, jis [Kristus] prisiėmė kenčiančių kančią. Savo nemirtinga Dvasia jis užmušė mirtį, žmonių žudikę. <…>Jis yra tylusis avinėlis, užmuštasis avinėlis, iš Marijos gimęs vienturtis" (Melito Sardietis, Velykų homilija).
Šaltinis: Bažnyčios žinios
Komentarai
Rašyti komentarą