Vatikano II Susirinkimas mus tam rengia savo mokymu apie Dievo Motiną Kristaus ir Bažnyčios slėpinyje. Juk jei tiesa, kad „žmogaus slėpinys, – kaip teigia Susirinkimas8, – tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje”, tai šį principą ypatingu būdu derėtų taikyti šiai išskirtinei „žmonių giminės dukteriai”, šiai nepaprastai „moteriai”, tapusiai Kristaus Motina. Tiktai Kristaus slėpinyje visiškai sušvinta jos slėpinys. Bažnyčia tai stengėsi suprasti nuo pat pradžių: Įsikūnijimo slėpinys padėjo jai vis geriau perprasti bei paaiškinti įsikūnijusio Žodžio Motinos slėpinį. Šiuo požiūriu lemiamai svarbus buvo Efezo Susirinkimas (431 m.), kuriame, dideliam krikščionių džiaugsmui, tiesa apie dieviškąją Marijos motinystę buvo iškilmingai patvirtinta kaip Bažnyčios tikėjimo tiesa. Marija yra Dievo Motina (gr. Theotokos), nes, tarpininkaujant Šventajai Dvasiai, savo nekaltosiose įsčiose pradėjo ir pagimdė Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, tos pačios prigimties su Tėvu9. Dievo Sūnus, gimęs iš Mergelės Marijos, „tikrai tapo vienu iš mūsų”, jis tapo žmogumi. Tad per Kristaus slėpinį jo Motinos slėpinys pilnatviškai suspindo Bažnyčios tikėjimo horizonte. Savo ruožtu Marijos dieviškosios motinystės dogma Efezo Susirinkimui buvo ir Bažnyčiai yra savotiškas antspaudas, patvirtinantis Įsikūnijimo dogmą, pasak kurios, Žodis, išlaikydamas savo asmens vienybę, tikrai prisiima žmogiškąją prigimtį jos nepanaikindamas. Pateikdamas Mariją Kristaus slėpinyje, Vatikano II Susirinkimas rado būdą nuodugniau pažinti Bažnyčios slėpinį. Juk Marija, kaip Kristaus Motina, ypatingu būdu susijusi su Bažnyčia, „kurią Viešpats įsteigė kaip savo kūną” . Susirinkimo tekstas reikšmingai priartina šią tiesą apie Bažnyčią, kaip Kristaus kūną (remdamasis šventojo Pauliaus laiškų mokymu), prie tiesos, kad Dievo Sūnus, „veikiant Šventajai Dvasiai, gimė iš Mergelės Marijos”. Įsikūnijimo tikrovė, taip sakant, pratęsiama Bažnyčios, Kristaus Kūno, slėpinyje. Įsikūnijimo tikrovės neįmanoma mąstyti be Marijos, įsikūnijusio Žodžio Motinos. Tačiau dabartiniuose apmąstymuose pirmiausia norėčiau priminti „tikėjimo taką”, kuriuo „žengė palaimintoji Mergelė”, ištikimai laikydamasi vienybės su Kristumi. Tad šis „dvigubas ryšys”, jungiantis Dievo Motiną su Kristumi ir Bažnyčia, turi istorinę reikšmę. Čia turima galvoje ne tik Švenčiausiosios Motinos istorija, jos asmeninis tikėjimo kelias ar „geresnioji dalis” Išganymo slėpinyje, bet ir visos Dievo tautos, visų žengiančių tuo pačiu tikėjimo taku istorija. Susirinkimas tai išreiškia kitoje vietoje, kur kalbama, jog Marija „užima pirmąją vietą” ir “tikėjimu, meile ir tobula vienybe su Kristumi” yra “Bažnyčios provaizdis”. Jos kaip provaizdžio ar modelio „pirmoji vieta” susijusi su giliausiu Bažnyčios slėpiniu, Bažnyčios, kuri savo išganomąją misiją vykdo ir atlieka vienydama savyje, kaip ir Marija, motinos ir mergelės savybes. Ji yra mergelė, „kuri nepalytėtai ir tyrai laikosi Sužadėtiniui duotosios priesaikos”, ir „taip pat tampa motina, nes <…> gimdo naujam ir nemirtingam gyvenimui iš Šventosios Dvasios pradėtus ir iš Dievo gimusius vaikus ".
Komentarai
Rašyti komentarą