Marijos ir Juozapo sužadėtuvės


Padavimas sako, kad Marija savo vaikystę praleido tarnaudama Jeruzalės šventykloje. Gali būti, kad Ji tenai ir buvo padariusi mergystės įžadą Dievui. Angelui pranešus, kad Ji tapsianti Dievo Motina, Šventoji Mergelė paklausė: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34). Tas Jos klausimas šventųjų Tėvų aiškinamas ta prasme, kad Ji buvo tvirtai pasiryžusi visose aplinkybėse išsaugoti mergystę. Kitaip jis būtų nesuprantamas, nes tie Jos žodžiai buvo pasakyti jau susižiedavus su šv. Juozapu. Visi šventieji Tėvai ir teologai tvirtina, kad tas pasiryžimas buvo tikras įžadas. Bet neaišku, ar jis buvo laikinas, ar amžinas. Galima net manyti, kad Marija nuo pirmų gyvenimo šventykloje dienų pasiryžo išlaikyti mergystę ir kad apskritai Ji buvo pirmoji, kuri tuo būdu pasižadėjo Dievui. Tai visai panašu į tiesą, jei prisiminsim nepaprastą to Dievo palaiminto vaiko malonės būklę, juoba, kad ir kai kurie šventieji buvo pažadėję Dievui nekaltybę dar vaikystėje. Luomas, kuriame pasižadama Dievui gyventi mergystėje, yra ypatingas ir garbingas naujosios Kristaus karalystės požymis. Ta prasme Bažnyčia vadina Mariją „Mergelių Mergele“. Kadangi buvo iš­pranašauta, jog Dievo Sūnus – Mesijas, gims iš mergelės (Iz 7, 14), tai Marija tuo mergystės įžadu iškart pasuko į kelią, vedantį Ją prie dieviškojo motiniškumo garbės.
Tačiau Dieviškoji Apvaizda dar ir kitokiu būdu rengė tą kelią. Įsikūnijimo įvykis iki tam tikro laiko turėjo likti plačiajam pasauliui slaptas. Kad Išganytojas būtų įvestas į pasaulį tinkamu būdu, Jis turėjo turėti nors Įstatymo skirtą teisumą. Tuo būdu turėjo išsipildyti didi paslaptis, kurią saugos paprastos santuokos ir šeimyninio gyvenimo globa. Ir čia pasirodo šv. Juozapas. Iš Evangelijos apie jį težinoma, kad jis buvo Dovydo ainis, taigi – Marijos tolimas giminaitis. Toliau, kad buvo dailidė (Mt 13, 55) ir buvo teisus (Mt 1, 19) – šventas vyras. Tačiau, kas galėjo Mariją ir Juozapą suvesti į santuoką? Juk Marija negalėjo savo noru pasiryžti susirišti santuokos ryšiais. Santuokos luomas yra šventas, bet kaip sako šv. Paulius (l Kor 7, 38), šventesnė yra Dievui pašvęsta mergystė. Tik aiškiai pažinta Dievo valia tegalėjo juos suvesti į santuoką. Brangi jiems buvo mergystė, bet daug brangesnis Dievas ir Jo šventa valia, kuri yra viso šventumo matas. Aiškiai pažinti Dievo valią jie galėjo natūraliu būdu. Marija buvo Dovydo giminės duktė – paveldėtoja. Todėl Jos giminaičiai arba kunigai, kuriems rūpėjo Įstatymo tvarkos vykdymas ir senų giminių išlaikymas, galėjo pareikšti, kad Marija privalo atiduoti šv. Juozapui ranką (Sk 36, 8). Tame abu regėjo Dievo valią ir sutiko susižieduoti. Toks natūralusis būdas. Kitas būdas galėjo būti nepaprastas, antgamtinis. Dievas apšvietė juos, kad jei abu yra pasiryžę gyventi mergystėje, jos apsaugojimui turi susižieduoti, nes tuo metu gyvenimas be santuokos buvo nesuprantamas. Taigi jų susižiedavimas buvo Dievo pirštas Įsikūnijimo tikslu. Tokios pažiūros laikosi daugelis šventųjų Tėvų ir teologų. Jų požiūrį, rodos, palaiko ir pati Bažnyčia, minėdama liturginėse maldose, šv. Juozapo Globos šventėje, tą atsitikimą, kaip „nuostabų dieviškosios Apvaizdos vadovavimą“. Be abejo, toji pažiūra yra kilni. Kaip Dievas galėjo Mergelę Mariją paskirti Motina, taip Jis galėjo Jai atvesti nekaltybės besilaikantį sužieduotinį ir siekti savojo tikslo tais keliais, kurie lyg ir vedė kitur. Susižiedavimas buvo atliekamas turbūt Jeruzalės šventykloje. Įprastu papročiu sužieduotinis giminaičių akivaizdoje įduodavo sužieduotinės tėvui arba jos globėjui žiedą ar kitą brangenybę kaip savo pasiryžimo laidą, arba patys jaunieji žodžiais išreikšdavo sutikimą sudaryti santuoką. Marija tada galėjo turėti penkiolika metų. Legendos ir paveikslai nepraleido nepanaudoję tos malonios paslapties savo kūriniuose. Pasak legendų, kunigai įsakę visiems Dovydo kilmės jaunuoliams – kaip kadaise Mozė buvo įsakęs Izraelio giminėms, kai Aaronas buvo išrinktas vyriausiuoju kunigu – atsinešti lazdas ir sudėti prie šventyklos slenksčio. Kieno lazda sužaliuos ir pražys ir ant kurios nužengs Šventoji Dvasia, tas turėjo būti šventosios Mergelės laimingu sužieduotiniu. Tik vieno šv. Juozapo lazda tepražydusi ir Šventoji Dvasia regimai nužengusi ant jo lazdos. Štai dėl ko šv. Juozapas kartais paveiksle laiko žydinčią lazdelę, ant kurios žiedo ilsisi Šventoji Dvasia. Tiesa yra ta, kad sužiedavimas siekė aukštesnio, tikrai kunigiško tikslo, kad Šventoji Dvasia buvo to išrinkimo priežastis ir kad šv. Juozapas gyveno nekaltybėje. Pagal žydų įstatymus ir papročius sužiedavimu buvo padaromas esminis santuokos ryšys. Iškilmingas jaunosios parvedimas į namus ir jungtuvės tebuvo išviršinis sužiedavimo pripažinimas bei patikrinimas. Bet iki jungtuvių susižiedavusieji turėdavo gyventi atskirai. Marija dabar paliko šventyklą ir sugrįžo į Nazaretą, kur Ji, kaip sako padavimas, gavo iš savo tėvų namus ir kur Ji praleido ilgiausią bei maloniausią savo gyvenimo dalį.


kun. Povilas Jakas. DIEVO MOTINOS PASLAPTIS


šaltinis: www. fsspx.lt

Komentarai