Jonas Paulius II. Redemptoris Mater - IId.


Palaikoma Kristaus buvimo (žr. Mt 28, 20), Bažnyčia keliauja per laiko tėkmę amžių pabaigos link, eidama pasitikti ateinančio Viešpaties; tačiau šioje kelionėje – ir tai noriu iškart pabrėžti – ji seka Švenčiausiąja Mergele Marija, kuri “žengė tikėjimo taku ir ištikimai išlaikė vienybę su Sūnumi iki pat kryžiaus”. Šiuos talpius ir išraiškius žodžius paėmiau iš konstitucijos Lumen gentium; šio dokumento pabaigoje pateikta įspūdinga Bažnyčios mokymo apie Kristaus Motiną, kurią ji gerbia kaip savo mylimiausią Motiną bei kaip tikėjimo, vilties ir gailestingumo pavyzdį, sintezė. Netrukus po Susirinkimo mano didis pirmtakas Paulius VI panoro vėl grįžti prie Švenčiausiosios Mergelės temos. Savo enciklikoje Christi Matri, vėliau apaštališkuosiuose laiškuose Signum magnum ir Marialis cultus5 jis išdėstė Kristaus Motinai Bažnyčioje rodomos nepakartojamos pagarbos principus ir kriterijus, taip pat tikėjimo dvasią atitinkančias įvairias maldingumo Marijai formas – liturgines, liaudiškąsias, asmenines. Aplinkybė, pastūmėjusi mane dabar imtis šios temos, yra besiartinantys 2000-ieji metai, Jėzaus Kristaus gimimo dutūkstantųjų metinių Jubiliejus, kreipiantis mūsų žvilgsnį ir į jo žemiškąją Motiną. Pastaraisiais metais pasigirdo daugybė balsų, raginančių pasinaudoti gera proga ir prieš šį iškilmingą minėjimą surengti panašų Marijos gimimo Jubiliejų. Iš tiesų, net ir neįstengdama chronologiškai tiksliai nustatyti Marijos gimimo datos, Bažnyčia visuomet suvokė, kad išganymo istorijos horizonte Marija pasirodė prieš Kristų6. Faktas tai, kad, priartėjus „laiko pilnatvei”, išganingam Emanuelio atėjimui, ta, kuriai nuo amžinybės buvo skirta tapti jo Motina, jau gyveno žemėje. Tai, kad ji „ankstesnė” už Kristaus atėjimą, kiekvienais metais atspindi Advento liturgija. Vadinasi, jei metus, skiriančius mus nuo antrojo tūkstantmečio po Kristaus gimimo pabaigos ir trečiojo tūkstantmečio pradžios, prilygintume šiam senam istoriniam Išganytojo laukimui, būtų visiškai suprantama, kodėl būtent šiuo laikotarpiu trokštame specialiai nukreipti savo žvilgsnį į tą, kuri adventinio laukimo „naktį” suspindo it tikra „ryto žvaigždė” (Stella matutina). Iš tikrųjų, kaip ši žvaigždė sulig “aušra” sušvinta prieš saulėtekį, taip ir nekaltai prasidėjusi Marija pasirodė prieš Išganytojo, „teisingumo saulės”, atėjimą į žmonių giminės istoriją. Jos gyvenimas Izraelyje buvo toks nekrintantis į akis, kad amžininkų liko beveik nepastebėtas, tačiau skaisčiai švytėjo priešais Amžinąjį, kuris šią niekam nežinomą „Siono dukterį” (plg. Sof 3,14; Zch 2,14) susiejo su išganymo planu, aprėpiančiu visą žmonijos istoriją. Tad mes, krikščionys, žinantys, kad Švenčiausiosios Trejybės apvaizdingas planas yra pagrindinė Apreiškimo ir tikėjimo tikrovė, pagrįstai jaučiame poreikį pabrėžti nepakartojamą Kristaus Motinos dalyvavimą istorijoje, ypač šiais paskutiniaisiais antrojo tūkstantmečio metais.

Komentarai