Atpirkėjo Motina užima išganymo plane apibrėžtą vietą, nes, „atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę. Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve!’” (Gal 4, 4–6). Šiais apaštalo Pauliaus žodžiais, kuriais Vatikano II Susirinkimas pradeda savo svarstymus apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją1, ir aš norėčiau pradėti savuosius Marijos vaidmens Kristaus slėpinyje ir jos veiklaus bei pavyzdinio dalyvavimo Bažnyčios gyvenime apmąstymus. Juk šiais žodžiais sykiu švenčiama Tėvo meilė, Sūnaus misija, Šventosios Dvasios dovana, moteris, iš kurios „laiko pilnatvės” slėpinyje2 gimė Atpirkėjas, mūsų dieviškoji įsūnystė. Ši „pilnatvė” žymi amžinybėje nuskirtą momentą, kai Tėvas atsiuntė savo Sūnų, „kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3, 16). Ji nurodo palaimingą momentą, kai Žodis, buvęs pas Dievą, “tapo kūnu”, “gyveno tarp mūsų” (plg. Jn 1, 1–14) ir pasidarė mūsų broliu. Ji reiškia momentą, kai Šventoji Dvasia, apdovanojusi Mariją iš Nazareto malonės pilnatve, jos nepalytėtose įsčiose pradėjo žmogiškąją Kristaus prigimtį. Ji apibrėžia momentą, kai, amžinybei įžengus į laiką, pats laikas tapo išganytas ir, prisipildęs Kristaus slėpinio, galutinai virto „išganymo laiku”. Galiausiai ji žymi slėpiningą Bažnyčios kelionės pradžią. Liturgijoje Bažnyčia iš tiesų sveikina Mariją iš Nazareto kaip savo pradžią3, nes laiko savo iškiliausiojo nario nekaltąjį prasidėjimą Velykų išganingosios malonės provaizdžiu, bet pirmiausia dėl to, kad yra įsitikinusi, jog Kristus ir Marija – tas, kuris yra jos Viešpats ir Valdovas, ir toji, kuri, ištardama pirmąjį Naujosios Sandoros fiat, yra Bažnyčios, kaip sužadėtinės ir motinos, pirmavaizdis – Įsikūnijimo slėpinyje neatskiriamai susiję.
šaltinis: www.lcn.lt
Komentarai
Rašyti komentarą