Apie Juozapo ir Marijos meilę

Tė­vas Ma­rie-Do­mi­ni­que Phi­lip­pe „Mei­lės gel­mė­se“

Šven­to­ji Šei­ma yra ir di­džio­jo lau­ki­mo už­bai­gi­mas, ir Nau­jo­sios San­do­ros pra­džia. Ir šį kar­tą Die­vas pa­no­rė­jo, kad vi­sa ko at­nau­ji­ni­mo pil­nat­vė at­ei­tų per šei­mą. Ji iš­si­pil­do per skais­či­ą­ją Ma­ri­jos šir­dį. Mer­ge­lės Ma­ri­jos šir­dis yra ir Juo­za­po su­tuok­ti­nės šir­dis, ste­buk­lin­gai tam­pan­ti Die­vo Mo­ti­nos šir­di­mi. Šis at­nau­ji­ni­mas įvyk­do­mas per mo­te­rį, ku­ri pa­sie­kė pil­nat­vę – Ma­ri­ja pa­si­šven­tė Die­vui vi­sa sa­vo esy­be, taip pat gy­ve­no ir vi­siš­kai at­si­duo­da­ma Juo­za­pui kaip su­tuok­ti­nė su­tuok­ti­niui. Šven­ta­sis Raš­tas tai pa­brė­žia, nes an­ge­las Gab­rie­lius ap­lan­kė Ma­ri­ją bū­tent kaip Juo­za­po su­ža­dė­ti­nę: „Šeš­ta­me mė­ne­sy­je an­ge­las Gab­rie­lius bu­vo Die­vo pa­siųs­tas į Ga­li­lė­jos mies­tą, ku­ris va­di­na­si Na­za­re­tas, pas mer­ge­lę, su­ža­dė­tą su vy­ru, var­du Juo­za­pas, iš Do­vy­do na­mų; o mer­ge­lės var­das bu­vo Ma­ri­ja“ (Lk 1, 26–27). Ma­ri­jos ir Juo­za­po mei­lė yra ne­pa­pras­tai jaut­ri, skaid­ri, ty­ra, o kar­tu ir la­bai stip­ri. Juo­za­pas my­lė­jo Ma­ri­ją anaip­tol ne idi­liš­kai. Jis my­lė­jo vi­su sa­vo ju­ti­miš­ku­mu, vi­sa esy­be, bet ger­bė Die­vo vei­ki­mą jo­je ir dėl to my­lė­jo ją dar la­biau. Tai ir yra Juo­za­po di­dy­bė. Jis tu­rė­jo to­bu­lą sko­nį ir tin­ka­mai pa­si­rin­ko. Iš vi­sų ki­tų vyras iš­si­rin­ko bū­tent Ma­ri­ją, su­pras­da­mas, kad Ma­ri­jos mei­lė Die­vui, ku­rią jis nu­ma­nė jo­je esant, nie­kaip ne­truk­do jai tap­ti tik­ra jo žmo­na. Juo­za­pas vi­sai ne­su­prie­ši­no mo­ters mei­lės Die­vui ir mo­ters mei­lės vy­rui. Prie­šin­gai, jis su­pra­to, kad kuo la­biau mo­te­ris at­si­da­vu­si Die­vui, tuo ji la­biau ge­ba at­si­duo­ti sa­vo su­tuok­ti­niui. Tarp Ma­ri­jos ir Juo­za­po taip ir bu­vo. Ma­ri­jos mer­gys­tės slė­pi­nio at­žvil­giu Juo­za­pas el­gė­si ne­pri­ekaiš­tin­gai. Jis ži­no­jo, kad šio slė­pi­nio dė­ka ir per šį slė­pi­nį Ma­ri­ja ga­li jį my­lė­ti dar stip­riau, dar žmo­giš­kiau. Ly­tiš­ku­mą ap­ima ir iš­aukš­ti­na bū­tent to­kia mei­lė, kad pa­ti iš­lik­tų vi­siš­kai ty­ra, ko­kia ga­li my­lė­ti vi­siš­kai Die­vui pa­si­šven­tu­si mer­ge­lė. To­ji mer­ge­lės mei­lė iš­si­skleis, pa­si­ro­dys per jos kaip su­tuok­ti­nės mei­lę. Ir ši su­tuok­ti­nės mei­lė Juo­za­pui taps mo­ti­niš­ka mei­le tam, ku­ris jai gims iš Šven­to­sios Dva­sios, ši­taip ap­sau­go­da­ma jos mer­gys­tę ir vi­siš­kai ne­pri­eš­ta­rau­da­ma jos mei­lei Juo­za­pui. Nors vie­nu me­tu Juo­za­pas bu­vo iš­si­gan­dęs ir pa­ma­nė, kad tu­rė­tų pa­si­trauk­ti, nes Die­vas, at­ro­dė, bu­vo pa­li­kęs jį nuo­ša­ly, bet vė­liau an­ge­lo, – va­di­na­si, tie­sio­giai pa­ties Die­vo, – dė­ka vy­ras su­pra­to, kad kaip tik tu­ri dar la­biau my­lė­ti Ma­ri­ją, nes ją iš­si­rin­ko Die­vas. Ma­ri­ja bu­vo du­syk iš­rink­to­ji – Juo­za­po ir Die­vo.

Ko­dėl tei­gia­te, kad Ma­ri­ja bu­vo pa­sišventusi Dievui? Šventasis Raštas nesako, kad ji bū­tų da­vu­si skais­ty­bės įža­dą prieš su­si­pa­žin­da­ma su Juo­za­pu. Pa­ra­šy­ta tik, kad ji bu­vo su­ža­dė­ta su Juo­za­pu.

Taip, Ma­ri­ja bu­vo su­si­ža­dė­ju­si su Juo­za­pu. Ta­čiau ati­džiau per­skai­tę Evan­ge­li­jos pa­gal Lu­ką iš­trau­ką, kur pa­sa­ko­ja­mas ap­reiš­ki­mas Ma­ri­jai, per­skai­tę ją te­olo­gi­niu po­žiū­riu, ku­rio lai­kė­si Baž­ny­čios Tė­vai, – nors pui­kiau­siai ži­no­me, kad šiuo­lai­ki­niai eg­ze­ge­tai daž­nai aiš­ki­na vi­sai ki­taip, – ma­ty­si­me Ma­ri­ją kaip Die­vo vai­ke­lį, ku­ris, kai an­ge­las pa­skel­bia, kad ji tap­sian­ti Aukš­čiau­sio­jo Sū­naus mo­ti­na, klau­sia: „Kaip tai įvyks, jei­gu aš ne­pa­žįs­tu vy­ro?“ (Lk 1, 34) Taip at­sa­ky­da­ma an­ge­lui, Ma­ri­ja lei­džia mums su­pras­ti, kad ji ne­pa­žįs­tan­ti vy­ro. Ogi pa­sa­ky­ta, kad ji su­si­ža­dė­ju­si su Juo­za­pu, – ir jei­gu ji su­si­ža­dė­ju­si su Juo­za­pu, va­di­na­si, ke­ti­na jį pa­žin­ti bib­li­ne pras­me. Ma­ri­jos at­sa­ky­mas an­ge­lui ro­do, kad šir­dies gel­mė­je, dar prieš su­tik­da­ma Juo­za­pą, ji bu­vo vi­siš­kai pa­si­šven­tu­si Die­vui, kad ji apie tai pa­sa­kė Juo­za­pui, o šis su­ti­ko, nes no­rė­jo gerb­ti Die­vo va­lią jos at­žvil­giu. Ma­ri­ja pa­si­šven­tė Die­vui taip, kaip Die­vas to no­rė­jo, tai yra jei to­kia bū­tų Die­vo va­lia. Ji vi­siš­kai pa­ti­kė­jo sa­ve Aukš­čiau­sio­jo va­liai. Tai bu­vo vi­di­nis pa­si­šven­ti­mas, gry­nai die­viš­kas, be jo­kių ka­no­nų (ka­no­nų tei­sės tuo­met dar ne­bu­vo), vi­siš­kas at­si­da­vi­mas Die­vui. Su­si­pa­ži­nu­si su Juo­za­pu, Ma­ri­ja jam apie tai pa­sa­kė. Ki­taip ir bū­ti ne­ga­li – ant­raip bū­tų jį klai­di­nu­si. Juo­za­pas tu­rė­jo ži­no­ti. Ir jis su­ti­ko. Mums sun­ku tai su­pras­ti, nes esa­me ne­pa­kan­ka­mai re­li­gin­gi ir ma­no­me, kad tai, kas vi­siškai pri­klau­so Die­vui, jau ne­be­ga­li vi­siš­kai pri­klau­sy­ti ir mums. Ta­da pa­mirš­ta­me, kad mo­te­ris ga­li pri­klau­sy­ti vy­rui dau­gy­be skir­tin­gų bū­dų ir vy­ras ga­li pri­klau­sy­ti mo­te­riai dau­gy­be įvai­rių bū­dų. Da­bar­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je iš­kart ma­no­ma, kad at­si­da­vi­mas rei­ka­lau­ja ly­ti­nių san­ty­kių. Ne­su­pran­ta­me, mums sun­ku su­pras­ti, kad prieš tai rei­kia šio to daug gi­les­nio – sie­los at­si­da­vi­mo dva­sios plot­mė­je, dva­si­nės mei­lės at­si­da­vi­mo, as­mens at­si­da­vi­mo gi­liau­sia šių žo­džių pras­me. Žmo­nės vie­nas ki­tam at­si­duo­da pa­si­rin­kę vie­nas ki­tą iš mei­lės. Ir my­li vie­nas ki­tą, kad drau­ge nu­veik­tų tai, ko pa­no­rės Die­vas. Va­di­na­si, tam ne­bū­ti­nai rei­kia ly­ti­nio su­tuok­ti­nių su­si­jun­gi­mo, bet dva­si­nės ir die­viš­kos mei­lės są­jun­gos, kas vi­siš­kai gerb­tų pa­si­šven­ti­mą Die­vui, pa­si­šven­ti­mą vi­sa esy­be, vi­su ju­ti­mišku­mu.

Ta­čiau ko­dėl Ma­ri­ja su­ti­ko su­si­ža­dė­ti su Juo­za­pu, jei­gu jau pa­si­šven­tė Die­vui? Ar­gi ne­bū­tų bu­vę to­bu­liau, jei ji bū­tų pa­si­li­ku­si vien tik Die­vui ne­su­si­ža­dė­da­ma?

Šis pa­si­šven­ti­mas tu­rė­jo lik­ti pa­slėp­tas, kad bū­tų la­biau skir­tas Die­vui. Va­di­na­si, su­ža­dė­tu­vės su Juo­za­pu už­bai­gė Ma­ri­jos pa­si­šven­ti­mą Die­vui. Ka­dan­gi pri­klau­sė Do­vy­do gi­mi­nei, ji ne­ga­lė­jo ne­iš­te­kė­ti. Iš tie­sų vi­si Do­vy­do pa­li­kuo­nys tu­rė­jo tuok­tis dėl pa­ža­do, kad Me­si­jas kil­si­ąs iš Do­vy­do na­mų: „Iš Je­sės kel­mo iš­augs at­ža­la, iš jo šak­nies pra­žys pum­pu­ras. Ant jo il­sė­sis VIEŠPATIES dva­sia: dva­sia iš­min­ties ir įžval­gos, dva­sia pa­ta­ri­mo ir nar­su­mo, dva­sia pa­ži­ni­mo ir VIEŠPATIES bai­mės – jo džiu­ge­sys bus VIEŠPATIES bai­mė“ (Iz 11, 1–3a). „Tuo­met pa­skir­siu jiems vie­ną ga­ny­to­ją, – sa­vo tar­ną Do­vy­dą, kad juos ga­ny­tų, – ir jis juos ga­nys ir bus jų ga­ny­to­jas. Ir aš, VIEŠPATS, bū­siu jų Die­vas, o ma­no tar­nas Do­vy­das bus jų val­do­vas, – aš, VIEŠPATS, tai kal­bė­jau“ (Ez 34, 23–24). O Ma­ri­ja, kaip sa­ko ge­riau­si šian­die­nos eg­ze­ge­tai, at­ro­do, bu­vo iš Do­vy­do gi­mi­nės. Tai­gi ji tu­rė­jo iš­te­kė­ti. Ji ne­ga­lė­jo pa­si­švęs­ti Die­vui ofi­cia­liai. Nie­kas jos ne­bū­tų su­pra­tęs. Ta­čiau sek­da­ma Šven­to­sios Dva­sios įkvė­pi­mu, vi­di­niu rei­ka­la­vi­mu, ji tu­rė­jo pa­si­švęs­ti Die­vui – Šven­to­ji Dva­sia, Die­vo Dva­sia, Die­vo dvelks­mas ska­ti­no ją vi­siš­kai at­si­duo­ti. To­dėl pa­žin­tis su Juo­za­pu jai bu­vo nuo­sta­bus da­ly­kas, ji iš­spren­dė pro­ble­mą. Juo­za­pas su­pra­to – jis bu­vo „tei­sus ir bi­jan­tis Die­vo“. Šis tei­su­mas ir die­vo­bai­min­gu­mas, bū­din­gas re­li­gin­gai Juo­za­po sie­lai, lei­do su­pras­ti, kad Die­vas tu­ri pir­mu­mo tei­sę į sa­vo dva­si­nį kū­ri­nį, ir kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri su tuo skai­ty­tis. Juo­za­pas ger­bė šią Die­vo tei­sę ir su­vo­kė, kad ta­pęs Mer­ge­lės sau­go­to­ju, o kar­tu ir Ma­ri­jos šir­dies su­tuok­ti­niu, jis bus Mer­ge­lės sau­go­to­jas pa­čia gi­liau­sia šių žo­džių pras­me. Ir tik ši­taip Ma­ri­ja, pa­si­šven­tu­si Die­vui, su­ti­ko vie­šai su­si­ža­dė­ti su Juo­za­pu, idant jos pa­si­šven­ti­mas lik­tų mei­lės pa­slap­tis, sie­jan­ti ją ir jos Die­vą. Ma­nau, kad Ma­ri­ja gal­vo­jo vien apie šį pa­si­šven­ti­mą – bū­ti Vieš­pa­ties tar­nai­te. Pa­ste­bė­jęs, jog Ma­ri­ja lau­kia­si, Juo­za­pas tik­riau­siai pri­si­mi­nė pra­na­šą Izai­ją. Evan­ge­li­jos pa­gal Ma­tą teks­tas, re­gis, į tai ir krei­pia (nors, ži­no­ma, ne­ga­li­me ne­abe­jo­da­mi to teig­ti): „Kai jis nu­spren­dė taip pa­da­ry­ti, per sap­ną pa­si­ro­dė jam Vieš­pa­ties an­ge­las ir ta­rė: ‘Juo­za­pai, Do­vy­do sū­nau, ne­bi­jok par­si­ves­ti į na­mus sa­vo žmo­nos Ma­ri­jos, nes jos vai­sius yra iš Šven­to­sios Dva­sios. Ji pa­gim­dys sū­nų, ku­riam tu duo­si Jė­zaus var­dą, nes jis iš­gel­bės sa­vo tau­tą iš nuo­dė­mių’. Vi­sa tai įvy­ko, kad iš­si­pil­dy­tų Vieš­pa­ties žo­džiai, pa­sa­ky­ti per pra­na­šą: Štai mer­ge­lė ne­šios įsčio­se ir pa­gim­dys sū­nų, ir jis va­din­sis Ema­nu­e­lis, o tai reiš­kia: Die­vas su mu­mis (Iz 7, 14)“ (Mt 1, 20–23). Tik­riau­siai ly­giai taip pat ir Ma­ri­ja šir­dies gel­mė­je su­vo­kė Izai­jo pra­na­šys­tės iš­si­pil­dy­mą, kai an­ge­las jai pa­aiš­ki­no ir kai ji pa­ti pa­ty­rė, kad ne­šio­ja sa­vy­je kū­di­kė­lį, Die­vo Sū­nų, Aukš­čiau­sio­jo Sū­nų, ku­ris bu­vo pra­dė­tas apei­nant gam­tos dės­nius pa­ties Aukš­čiau­sio­jo vi­sa­ga­ly­be. Taip ji gal­būt pa­sa­kė net Juo­za­pui. Šiaip ar taip, ma­to­me, kad Juo­za­pas, kol Die­vas jam nie­ko ne­sa­kė, ne­no­rė­jo bū­ti kliū­tis. Jis no­rė­jo pa­si­trauk­ti: „Jė­zaus Kris­taus gi­mi­mas bu­vo tok­sai. Jo mo­ti­na Ma­ri­ja bu­vo su­si­ža­dė­ju­si su Juo­za­pu; dar ne­pra­dė­jus jiems kar­tu gy­ven­ti, Šven­to­sios Dva­sios vei­ki­mu ji ta­po nėš­čia. Jos vy­ras Juo­za­pas, bū­da­mas tei­sus ir ne­no­rė­da­mas da­ry­ti jai ne­šlo­vės, su­ma­nė ty­lo­mis ją at­leis­ti“ (Mt 1, 18–19). Štai Juo­za­po nuo­lan­ku­mas ir di­džiu­lė mei­lė Ma­ri­jai – jis my­lė­jo Ma­ri­ją la­biau nei sa­ve. Tai kiek­vie­nos dva­si­nės mei­lės žen­klas – ki­tą vi­sa­da my­li la­biau už sa­ve. Mei­lė rei­ka­lau­ja pra­nok­ti sa­ve. Ma­ri­ją ir Juo­za­pą sie­jo pa­ti di­džiau­sia, ko­kia tik įma­no­ma, drau­gys­tė, pa­ti di­džiau­sia drau­gys­tės mei­lė. Šia pras­me Ma­ri­ją ir Juo­za­pą, nors jie ir ne­tu­rė­jo ly­ti­nių san­ty­kių, sie­jo daug stip­res­nis ry­šys ne­gu tas, ku­ris sie­ja ge­riau­sius vy­rus ir ge­riau­sias žmo­nas, kai jie vie­nas ki­tą ren­ka­si la­bai stip­riai my­lė­da­mi. Be­je, šven­ta­sis To­mas Ak­vi­nie­tis pa­tiks­li­na, kad Ma­ri­jos ir Juo­za­po san­tuo­ka bu­vo tik­ra san­tuo­ka. Čia taip pat ma­to­me Die­vo mei­lės še­dev­rą ne­kal­čiau­sio­je Ma­ri­jos šir­dy­je – vi­siš­ką pa­si­šven­ti­mą Die­vui, ku­rio pir­ma­sis vai­sius – ve­dy­bos su Juo­za­pu, Ma­ri­jos at­sa­kas į Juo­za­po mei­lę. Ant­ra­sis jo vai­sius, – jau net ne­be vai­sius, nes tai gry­na do­va­na, – yra die­viš­ko­sios mo­ti­nys­tės slė­pi­nys. Ma­ri­ja tam­pa sa­vo Die­vo, Aukš­čiau­sio­jo Sū­naus mo­ti­na.

Dau­ge­lis tei­gia, kad šian­dien ne­be­ga­li­me sa­ky­ti, jog Ma­ri­ja bu­vo mer­ge­lė. Ar iš tik­rų­jų ir to­liau ga­li­ma kal­bė­ti apie Ma­ri­jos mer­gys­tę?

Tai įmanoma pa­žin­ti tik per Raš­tą ir Tra­di­ci­ją.. O šiuo klau­si­mu Baž­ny­čios Tė­vų Tra­di­ci­ja yra ga­na vie­nin­ga. Ir di­die­ji te­olo­gai ne­svy­ruo­da­mi taip tei­gia. Maž­daug prieš pen­kias­de­šimt me­tų kai ku­rie žmo­nės, vis dėl­to no­rin­tys bū­ti­nai iš­lik­ti krikš­čio­ni­mis, ėmė tuo abe­jo­ti, ma­ny­da­mi, kad ši­taip Ma­ri­ja bus mums ar­ti­mes­nė… Iš tik­rų­jų taip at­si­ti­ko to­dėl, kad jų mei­lės sam­pra­ta vi­sai ne­be­ati­ti­ko tik­ros žmo­giš­kos mei­lės sam­pra­tos, nes į vis­ką im­ta žvelg­ti to, kas že­miau­sia, t. y. ly­ti­nių san­ty­kių po­žiū­riu. Tar­si tai bū­tų žmo­giš­ko­sios mei­lės es­mė, o tik­ra žmo­giš­ka mei­lė ne­bū­tų įma­no­ma be ly­ti­nių san­ty­kių. Tai la­bai aiš­ku. Pa­vyzdžiui, pri­si­me­nu pažin­tis su kai ku­riais gy­dy­to­jais – Sieg­mun­do Freu­do šali­nin­kais. Te­ko su jais il­gai kal­bė­tis, kol po ku­rio lai­ko už­si­mez­gė tik­ra in­te­lek­tu­a­li drau­gys­tė. Vie­na iš tų gy­dy­to­jų bu­vo mo­te­ris. Vie­ną gra­žią die­ną ji man pa­sa­kė: „Pa­ra­šiau ge­rai sa­vo drau­gei, Freu­do mė­gė­jai, ku­ri anks­čiau bu­vo ma­ne „iš­ana­li­za­vu­si“ ir iš­gel­bė­ju­si nuo tam tik­ro žlu­gi­mo, kad su ju­mis (kny­gos au­to­riu­mi – red. past.) pa­ty­riau tik­rą dva­si­nę drau­gys­tę“. Ir ji, bū­da­ma Freu­do ša­li­nin­kė, pri­pa­ži­no, kad šiuo klau­si­mu Freu­das su­kly­do, nes pa­ti pa­ty­rė, ko­kia ga­li bū­ti dva­si­nė drau­gys­tė. Tai ne­bu­vo sun­ku, nes tarp mū­sų vy­ko la­bai iš­plė­to­ti fi­lo­so­fi­niai, in­te­lek­tu­a­lūs mai­nai – už­si­mez­gė tik­ra drau­gys­tė di­din­giau­sia šio žo­džio pras­me, ne­pa­pras­tai tau­ri, abi­pu­sės pa­gar­bos ku­pi­na drau­gys­tė. Tik­rai ma­nau, kad kol ne­pa­ti­ri tik­ros ir gi­lios drau­gys­tės be ly­ti­nių san­ty­kių, šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je, smar­kiai pa­veik­to­je froi­diz­mo, la­bai sun­ku su­pras­ti šią di­džią ir gra­žią tik­ro­vę – to­kios švie­sios, pa­pras­tos ir jaut­rios bū­ty­bės kaip Ma­ri­ja mei­lę to­kiam kil­niam, kon­kre­čiam ir me­niš­kam žmo­gui kaip Juo­za­pas, žmo­gui, ku­ris pa­ži­no­jo tik­ro­vę ir, be abe­jo, bu­vo „tvir­tai su­ręs­tas“. Mums sun­ku tai pri­im­ti tiek, kiek esa­me pa­ni­rę froi­diz­mo ap­lin­ko­je. Jei ge­riau su­pras­tu­me gi­lią­ją mei­lės, žmo­giš­kos mei­lės tik­ro­vę, su­vok­tu­me, kad pir­miau­sia ji yra dva­si­nė. Ta­čiau dva­si­nė anaip­tol ne­reiš­kia be­kū­nę – dva­sia yra su­si­ju­si su ju­ti­miš­ku­mu, bet ju­ti­miš­ku­mas ne vi­suo­met es­ti sek­su­a­li­nis. Jis ne­bū­ti­nai yra sek­su­a­li­nis. Ži­no­ma, tarp ju­ti­miš­ku­mo ir sek­su­a­lu­mo esa­ma są­sa­jų, nes esa­me vien­ti­si. O ma­lo­nė ir die­viš­ka mei­lė ga­li tie­sio­giai ap­im­ti ir dva­siš­ku­mą, ir ju­ti­miš­ku­mą. Tuo­met už­si­mez­ga la­bai stip­rūs ry­šiai – Juo­za­pą ir Ma­ri­ją sie­jo die­viš­ki, die­viš­kos mei­lės ry­šiai ir žmo­giš­ki, žmo­giš­kos mei­lės ry­šiai, ku­rie už­de­gė Ma­ri­jos bei Juo­za­po šir­dis tik­ra drau­gys­tės mei­le. Ši Juo­za­po ir Ma­ri­jos drau­gys­tės mei­lė lei­do jiems ypač gerb­ti Die­vo vei­ki­mą juo­se. Bū­tent ma­ty­da­mi Die­vo vei­ki­mą sa­vy­je, jie ga­lė­jo my­lė­ti ir gerb­ti vie­nas ki­tą. Abi­pu­sė pa­gar­ba, nė tru­pu­čio ne­pa­kenk­da­ma jų mei­lei ir in­ty­mu­mui, ir bu­vo to­ji die­viš­ka prie­mo­nė, lei­du­si jiems vis la­biau my­lė­ti vie­nas ki­tą drau­gys­tės mei­le, vis la­biau pa­si­ti­kė­ti ir dar pa­pras­čiau ben­drau­ti, bū­ti kar­tu, ben­dra­dar­biau­ti.

Bet ar Ma­ri­jos ir Juo­za­po san­ty­kiuo­se bū­ta ko­kio nors švel­nu­mo?

Ži­no­ma. Ir net­gi la­bai di­de­lio. Nė­ra kū­ri­nio, ku­ris bū­tų taip vais­kiai ir ty­rai jaut­rus bei švel­nus kaip Ma­ri­ja. Tai bu­vo drau­gys­tės mei­lė. Ma­ri­jos ir Juo­za­po ry­šys lie­ka di­džiu­lė pa­slap­tis, į ku­rią ne­tu­rė­tu­me skverb­tis lyg nie­kur nie­ko… Vie­nas da­ly­kas man at­ro­do la­bai aiš­kus – žmo­giš­ka dva­si­nė mei­lė vi­sa­da su­si­ju­si su ju­ti­mišku­mu. Tai­gi ji su­si­ju­si su aist­ra, nes afek­ty­vu­sis ju­ti­miš­ku­mas yra aist­ra. O toks jis ski­ria­si nuo ero­ti­nio, sek­su­a­li­nio as­pek­to. Tarp jų esa­ma ry­šių, bet rei­kia skir­ti šias dvi sri­tis. Tuo­met su­pran­ta­me, kaip Juo­za­po ir Ma­ri­jos mei­lė, bū­da­ma to­kia skaid­ri, ga­lė­jo bū­ti la­bai jaut­ri, švel­ni, mei­li, kaip ji gebėjo vi­siš­kai iš­lai­ky­ti pa­gar­bą abie­jų skais­ty­bei iš mei­lės Kris­tui ir pa­si­šven­ti­mui Die­vui. Tai to­li gra­žu ne­bu­vo pla­to­niš­ka, šal­ta mei­lė, ku­ria gy­ve­na kai ku­rie ne itin do­ry­bin­gi ir baugš­tūs žmo­nės – jie bi­jo my­lė­ti, bi­jo ju­ti­miš­ku­mo. Be­je, nė­ra nie­ko, kas ga­lė­tų su­truk­dy­ti mei­lei stip­rė­ti ir bū­ti tuo, kuo ji tu­ri bū­ti. Mei­lė, ku­ri neiš­si­sklei­džia, nie­ka­da ne­bū­na stip­ri. Iš­si­sklei­du­si mei­lė tu­ri tvir­ty­bės gerb­ti sa­vo kaip dva­si­nės ir die­viš­kos mei­lės oru­mą, su­pras­ti, kad to­kia dva­si­nė ir die­viš­ka mei­lė rei­ka­lau­ja stip­raus ry­šio ir ben­dra­dar­bia­vi­mo su ki­tu, o kar­tu ir be­ga­li­nės pa­gar­bos jam. My­lė­da­mas ki­tą žmo­gų, ger­bi jo ju­ti­miš­ku­mą. Kaip tik čia froi­diz­mas mus daž­nai su­pai­nio­ja. Dėl to ne­be­su­pran­ta­me, kad žmo­giš­ka dva­si­nė mei­lė, su­si­ju­si su ju­ti­miš­ku­mu, anaip­tol nė­ra pla­to­niš­ka nei to­li­ma, šal­ta ir ide­o­lo­giš­ka. Ta mei­lė yra vi­siš­kai tik­ro­viš­ka to­dėl, kad my­lin­tie­ji tu­ri skaid­rias šir­dis ir jau­se­ną, ku­ri lei­džia my­lė­ti ir at­si­duo­ti vie­nas ki­tam su di­džiau­sia mei­le bei pa­gar­ba. Ma­nau, bū­tent tai mums tu­ri pa­dė­ti su­pras­ti, ką sa­ko Tra­di­ci­ja. Juo­za­pas ir Ma­ri­ja bu­vo „tei­sūs, die­vo­bai­min­gi žmo­nės“, ku­riuos iš­ug­dė Įsta­ty­mas. Jie bu­vo žmo­nės, su­pran­tę, kas yra gar­bi­nti ir vyk­dy­ti Tė­vo va­lią. Tai do­ry­bin­gos bū­ty­bės pa­čia gi­liau­sia pras­me. Ne „siau­rą­ja“, nes jie tu­rė­jo bū­ti to­bu­lai iš­si­sklei­dę: jų mei­lė, po­žiū­ris į Die­vą, re­li­gi­nė lai­ky­se­na tu­rė­jo bū­ti iš­si­sklei­du­si. Jo­kio ne­na­tū­ra­lu­mo, jo­kio dirb­ti­nu­mo – tik di­džiu­lis gar­bi­ni­mo ir re­li­gi­nės lai­ky­se­nos iš­si­sklei­di­mas. Ir sy­kiu – di­džiu­lis žmo­giš­ko­sios jų mei­lės iš­si­sklei­di­mas.
Iš pran­cū­zų kal­bos ver­tė Edi­ta Ja­nu­le­vi­čiū­tė

šaltinis: http://www.katalikuleidiniai.lt/